Robotai gesdavo
Tai buvo nelaimė! Pasaulis tokios nežinojo! Ir šiandien, laimei, tokio masto nežino. Gal kai kas jau pamiršo tą dieną, bet visa mūsų brangioji Žemė tikrai nepamiršo!
Kaip dabar mes gyventume, jeigu nebūtų uždarytas radiaciją skleidžiantis Černobylio reaktorius?
Tik buvo tada vienas dalykas – niekas nežinojo, kaip ir ką daryt! Kas tai padarys? Buvo aišku: „Žmonės padarys!“ Robotai iš karto sugesdavo nuo spinduliuotės, o žmonės... Jie turi viską galėt! Liks gyvi ar ne, niekam neįdomu!
Ir kaip visi žmonės tada reagavo? Pradžioje niekaip nereagavo. Niekas nežinojo! Bet tada paaiškėjo tiesa... Juk nepaslėpsi tokio masto katastrofos!
Slapstėsi nuo iškvietimo
Taigi, tada, aišku, niekas nenorėjo, kad prievarta nusiųstų į Černobylį ir jų kūnais užkimštų spinduliuojantį reaktorių. Bet važiavimas į avarijos vietą buvo privalomas.
Taigi, buvo garantuojama arba mirtis, arba, geriausiu atveju, mirtį sukeliančios ligos. Galiu pasakyt, kad ir man, kaip visiems žmonėms, visiškai nesinorėjo ten važiuot.
Imdavo tada į Černobylį per karinį komisariatą. Internetas tais laikais neegzistavo. Net ir paprastas laidinis telefonas būdavo retenybė. Kvietimą į komisariatą turėjo perduoti iš rankų į rankas. Tad aš iš visų jėgų stengiausi nepriimti šio kvietimo. Bandžiau kaip galėjau, kad tik neperduotų.
Net darbe, kai manęs ieškodavo, bendradarbiai sakydavo, kad nežino kur aš. Apskritai, kažkur esu čia, bet niekas nežino kur.
Kadangi pasakoju apie save ir kaip ta nelaimė mane palietė, reikia pasakyt, kad gyvenau Kaune ir dirbau moksliniame institute. Kol manęs komisariatas ieškojo, aš net suspėjau, iš tikrųjų, pabūti Černobylyje. Institutas išsiuntė mane į komandiruotę Kijeve. Bet tai nesiskaito...
Kaip ten nebūtų, man ilgokai negalėjo įteikti šaukimo. Komisariato darbuotojai iš proto ėjo, bet neišeidavo jiems manęs surast ir perduoti man to prakeikto šaukimo.
Bet į Kauną atėjo šventė, naujieji 1987-ieji. Mes darbe neleistinai praradome budrumą. Žmogus, kuris nešiojo šaukimus, netikėtai atsirado tiesiai man prieš akis. O tada oj oj oj, kaip jis apsidžiaugė... Taip ieškojo manęs! Taip ieškojo!
Tiesiai iš darbo mane paėmė į karinį komisariatą. Aš neturėjau galimybės nei persirengti, nei pasiruošti.
Išvežė kaip stovintį
Komisariate man pasakė, kad ima mane kariniam parengimui. Čia pat komisariate buvo ir medicininė komisija. Žinoma, ji buvo dėl įvaizdžio, todėl kad medikai nieko net neklausdavo – tik parašydavo, kad sveikas. Praėjau šią komisiją labai greitai.
Komisariate susirinko labai daug žmonių. Niekas nieko nežinojo ir mes visi laukėm. Išeiti niekur nebuvo galima. Bet aš sugebėjau pranešti artimiesiems namuose, kad mane ima į pratybas. Tai buvo didelis pasiekimas, juk telefonai, kaip jau sakiau, išvis buvo didžiulė retenybė.
Mes visi sėdėjome ir laukėme, laukėme. Aišku, bandėme atspėt, kur mus veš ir kur bus tos pratybos.
Lauke buvo jau tamsu, kai atvažiavo nemažai autobusų. Mus visus išvedė į kiemą ir sustatė. Paskui kvietė pagal pavardes ir nurodė, į kokį autobusą lipti. Kai mus ten susodino, autobusai pajudėjo.
Buvo pati 1987 metų pradžia. Žiema. Gal kai kas nepamena, o kiti nežino apskritai, kokia tada buvo žiema. Šaltis tada buvo labai stiprus. O sniego buvo daug. Man nebuvo galimybės persirengti, turėjau drabužius, su kuriais buvau institute. Nepakankamai šiltus, jei ilgai būni lauke.
Kai mūsų autobusas pajudėjo, buvo neįmanoma nepastebėti, kad kai kurie autobuso langai neturėjo stiklo. Stipriai pūtė siaubingas vėjas. Be to, autobusas buvo visiškai nešildomas. Jo grindys tapo visiškai ledinės. Aš iki dabar prisimenu, kokius tada turėjau batus. Jų padas buvo labai plonas. Bandžiau pakelt kojas nuo grindų, bet taip ilgai išlaikyt jas buvo neįmanoma ir reikėjo pamiršt apie tokį išsigelbėjimą.
Su tokiu autobusu mes važiavom ilgai. Pakeliui visa autobusų kolona išsisklaidė, o mūsų važiavo, kol atėjo naktis. Paskui visą naktį ir dar pusę sekančios dienos važiavome iki Rygos.
Bet taip ilgai mes, turbūt, važiavome ne be priežasties. Lietuvoje važinėjom visą naktį. Apvažiavome gal pusę Lietuvos. Užsukom į daug miestelių ir kaimelių. Ten taip pat buvo surinkti žmonės, kuriuos įkišdavo į mūsų autobusą. Tiesiai traukdavo juos iš lovos.
Pasiekus Rygą mus nuvežė į kažkokį karinį padalinį. Ten visus perrengė karinėmis uniformomis, kurios buvo pasiūtos pagal Antrojo pasaulinio karo metų madą. Paskui visus nuvežė į Rygos geležinkelio stotį. Ten jau buvo daug tokių žmonių kaip mes. Jie buvo atvežti su kitais autobusais, kurie išsiskyrė pakeliui į Rygą.
Valė branduolinę stotį
Traukinys jau stovėjo ir liko visiškai nedaug laiko iki jo išvykimo. Mums liepė labai greitai įlipt į traukinį. Karininkams, tokiems kaip aš, buvo vietos miegamuosiuose vagonuose, o kareiviams – bendruose.
Gal kas nežino, iš kur mes gavom karininko rangą. Visaip gali būt, gal kas nežino. Papasakosiu.
Tais laikais, kada mokėmės institute, buvo privaloma lankyti karinę katedrą. Baigus institutą gaudavom karininko rangą. Paskui periodiškai būdavo privalomai vykdomos pratybos ir karininko rangas truputį didėjo.
Traukinys pajudėjo. Visiems dar buvo niekas neaišku. Kur mes, kur važiuojam? Juk paprastos pratybos, iš tikrųjų, periodiškai vykdavo.
Važiavom mes keletą dienų. Daugelį kartų persėdom į kitą traukinį. Miegojom vagonuose, o valgėm tai, ką nusipirkdavome pakeliui už savo pinigus, bet pinigų turėjome ne per daugiausiai, nes nežinojome, kad mus paims.
Taip mes važiavom į nežinią. Mus lydintieji kariškiai iš komisariato, aišku, patys nesitikėjo, kad važiuosim taip ilgai. Gal jie patys pasiklydo? Bei greičiausiai negalėjo surast bilietų iškart tokiam skaičiui žmonių. Nespėjo pasiruošti.
Pagaliau kažkur atvažiavome. Mūsų jau prie geležinkelio stoties dar kartą laukė daug autobusų. Nuvežė mus į stovyklą. Ten nuvedė į didelę salę, kur mes vėl laukėme, kas bus toliau. Tik po kurio laiko mes sužinojome, kur esame.
Kai supratome, kad jau rytojaus dieną dirbsime prie paties baisiausio Černobylio reaktoriaus, pirma mintis buvo... Na, įsivaizduojate, kas tada gali būti... Bet po pirmos minties aš pagalvojau:
„Niekur jau iš čia nedingsi. Reikia atbūt kaip priklauso ir nieko negalvot“. Taip aš sau nusprendžiau, o kaip jau nusprendžiau, taip toliau ir dariau.
Tapo vadu
Mus visus dar kartą perrengė karinėmis uniformomis, kurios buvo ten priimtos. O paskui viskas greitai pradėjo suktis!
Batalionas, į kur aš patekau, tuo metu neturėjo vado. Taip išėjo, kad man teko jiems vadovaut, nors aš niekada buvau ne kadrinis karininkas. Apskritai, galiu pasakyti, kad pagrindinius vaidmenis Černobylyje atliko ne kadriniai kareiviai ir karininkai. Bent jau tuo laiku, kada man teko ten būti.
Kiekvieną dieną mano batalionas važiavo iš stovyklos į Pripetės miestą, kur stovėjo sugriauta, susprogdinta Černobylio branduolinė jėgainė. Tiesiog iki mano atvažiavimo pagrindinis mano bataliono uždavinys buvo reaktoriaus stogas. Mums atiteko pati branduolinė stotis ir šalia jos esanti gamykla „Jupiteris“ ir jos stogas. Truputį vėliau į mūsų uždavinius taip pat įeidavo – baisūs radioaktyvūs atominio miesto požemiai ir „Rudasis Miškas“.
Jokių individualių dozimetrų mums nedavė. Negalima buvo jų apskritai turėti, o jeigu turėjai, reikėjo priduot. O vietoj dozimetrų daugelyje stovyklos vietų buvo pakabintos atmintinės, kad jeigu spaus galvą ir atsiras saldus skonis burnoj, tai reiškia, kad iš šitos vietos reikia pasitraukt. Bet viena bėda... Visi šie požymiai pasireikšdavo, o pasitraukt nebuvo kur.
Surinktas radiacijos dozes skaičiuodavo kiekvienam iš mūsų pagal skaičius ir nurodymus, duotus iš Maskvos. Surinkta dozė neturėjo viršyti nustatytos normos, todėl skaičiai, pagal kuriuos buvo atliekami skaičiavimai, nuolat keitėsi.
Siaubingos sąlygos
Dar prisimenu nelabai linksmus vaizdelius, kuriuos teko matyt Pripetėje. Kokie keisti balandžiai būdavo Pripetėje! Ant jų buvo išplitusios piktžaizdės ir jie atrodė kaip pusiau nupešti. Vieną kartą mes pamatėm šunį, kuris tupėjo ir visas stipriai tirtėjo. Jis atrodė kaip apipintas siūlais, bet tai buvo ne siūlai, o plonytės čiurkšlelės kraujo. Jis bandė visiems pažiūrėt į akis, o jo akys išreiškė neregėtą skausmą ir sielvartą. Atrodė, kad jis kažko prašo.
Galima ir dar prisimint nekokių vaizdelių iš Pripetės, bet ir mes patys gyvenome toje pačioje aplinkoje. Radioaktyvūs išmetimai iš Černobylio reaktoriaus būdavo kiekvieną dieną. Kartais jie buvo ypač stiprūs.
Papasakosiu, kokios buvo mūsų gyvenimo sąlygos. Visa stovykla buvo padaryta iš medžiagos, paimtos iš Pripetės. Ji spinduliavo radiaciją kaip ir priklauso, jeigu ji paimta iš tokios vietos. Kariai gyveno palapinėse, o karininkai faneros nameliuose.
Kai tik mes atvažiavome, faneros nameliuose nebuvo vietos ir aš keletą dienų miegojau palapinėje kartu su kariais.
Palapinėse buvo dviaukštės lovos ir geležinės krosnelės, kūrenamos malkomis. Palapinėse buvo labai šilta. Bet dulkėtos striukės, su kuriomis kariais dirbdavo Pripetėje, kabėjo šalia. O jau daugelį kartų naudotus respiratorius, pilnus radioaktyvių dulkių, kurių kariams nekeisdavo, dažniausiai dėdavo sau po pagalvėmis.
Po poros dienų man atsirado vieta faneros namelyje, kur ir priklausė gyventi. Ten buvo švaru. Bet tie nameliai buvo visiškai nešildomi! O priežastis tokia – jie šildomi elektriniais radiatoriais, tik elektros radiatoriams neduodavo.
O kokia tada buvo žiema! Kokia šalta žiema! Tualetas buvo visiems vienas ir didelis. Jis buvo toli nuo faneros namelių ir palapinių, kitam stovyklos gale. Ten buvo galima nusipraust iš krano su bėgančiu iš jo lediniu vandeniu.
Jokių drabužių, išskyrus uniformas, nešiot buvo negalima, todėl kad aplink buvo radioaktyvios dulkės, kurių būtinai pateks ant drabužių. Kūną nuo šalčio saugojo tik kariniai marškiniai ir striukė. Kai mes eidavom į valgyklą, prieš tai susirinkdavome ir stovėdavome aikštėje, tada ant marškinių buvo negalima vilktis striukės. Su striuke buvo negalima eiti į valgyklą, kad neįneštume radioaktyvių dulkių. Mes stovėdavome aikštėje šaltyje tik su plonais marškiniais pakankamai ilgai.
Bet maitino valgykloje labai gerai. Pietus mums atveždavo į Pripetę, kur dirbdavom. Kada išvažiuodavom iš Pripetės, mūsų mašinas reikėjo plaut ir plaut, kad su dideliais sunkumais praeitume radiacijos kontrolę. Su panašiais sunkumais žmonės susidurdavo ir važiuodami namo iš Černobylio. Kai kuriems reikėjo persirenginėt ir persirenginėt, kad radiacijos kontrolė išleistų.
Buvo ilgiau nei leidžiama
Tačiau net ir būdami tokioje vietoje daug juokaudavome ir juokėmės. Bet būdavo, kai žmonės neištverdavo. Du kariai iš mano bataliono metė viską ir išvažiavo namo. Surado juos labai greitai. Atvežė atgal ir dar nuvežė į teismą. Teismas priteisė jiems dvejus metus kalėjimo kaip bėgliams nuo privalomos tarnybos kariuomenėje ir su bausmės atlikimo atidėjimu iki buvimo Černobylyje pabaigos. Dar dvidešimt aštuoniems kariams buvo pradėtos baudžiamosios bylos.
Kariai batalione keisdavosi dažnai, o batalionas didelis vienetas. Sunku buvo nieko nepamiršt. Aš jaučiau atsakomybę už visų žmonių likimus, juk buvau paskirtas bataliono vadu. Būdavo, kai kas nors buvo neįtrauktas į važiuojančių namo sąrašą, o tai buvo visiškai nenuostabu esant tokiam krūviui, tada aš ir naktį stodavau, kad tik žmogui nereikėtų laukti sekančios partijos išvažiuojančių. O reikėjo nepamiršti žmonių, dirbančių Pripėteje, ir pačiam dalyvaut tuose darbuose.
Man neišeidavo miegot ilgiau nei keturias valandas per parą. O visus darbus reikėjo atlikti labai greitai. O darbų buvo ojei ir dar daugiau. Apie radiaciją jau neužtekdavo vietos galvoj, o į pačią pavojingiausią vietą visi vadai visada eidavo pirmi ir priekyje – kitaip niekas jų negerbtų.
Aš užtrukau Černobylyje žymiai ilgiau negu kiti žmonės. Užtrukau todėl, kad negalėjau mesti savo žmonių.
Kad galėčiau būti ilgiau, man specialiai mažino surinktas radiacijos dozes. Juk ir pulko vadovybė žinojo, kad aš ten labai reikalingas. Buvau aš Černobylyje žiemos metu ir iki vėlyvo pavasario.
Pavasaris buvo pats pavojingiausias laikas. Žiemos metu sniego iškrito labai daug. Pavasarį taip pat labai greitai pradėjo šilt. Sniegas sukaupė daug radiacijos, o kada jis pradėjo tirpti, radiacijos lygis smarkiai pakilo. Be to, tirpstantis sniegas daug ką nuplaudavo, kas dar prisidėdavo prie radiacijos lygio didėjimo.
Aš buvau ir šituo pavojingu laiku. Bet ilgiau būti negalėjau. Niekaip negalėjau. Mano jėgos išseko.
Man kaip padėką už viską davė iš pulko mašiną su vairuotoju, kad nuvežtų iki geležinkelio stoties. Kai aš ten atvažiavau, pamačiau stotyje daug mūsų kareivių, grįžtančių namo. Bet jie užstrigo. Net ir nakvodavo stotyje. Reikėjo dar popieriukų iš kažkokios kareiviškos įstaigos, bet jų negalėjo gaut.
Aš su mašina nuvažiavau ten. Užėjau ir matau, kad sėdi kažkoks karininkas ir į lubas spjaudo.
Jis bandė man pasakyti, kad labai užimtas, bet pamatęs toki rimtą ir labai piktą užėjusį karininką momentaliai išrašė reikiamus dokumentus man ir visiems laukiantiems stotyje kareiviams. Po pusvalandžio mes jau buvome traukinyje ir važiavome namo.
Kai grįžau, sekančią dieną nuėjau į darbą. Ten visi labai labai nustebo. Juk manęs taip ilgai nebuvo, o iš Černobylio atėjo toks kiekis visokių padėkų. Visi galvojo, aš miriau Černobylyje.
Bet aš pats, pažiūrėdamas į save, pastebėjau, kad tapau panašus į robotą. Sekančią dieną aš jau negalėjau eit į darbą. Stipriai susirgau. Sirgau aš labai ilgai. Kai truputį pasveikau, negalėjau nepastebėt, kad jėgų pas mane toli gražu ne tiek, kaip anksčiau.
Norėdamas atstatyti sveikatą aš pradėjau sportuot, kiek jau man išeidavo. Bet kad pilnai atstačiau savijautą tai tikrai niekaip negaliu pasigirt.
O ką aš gavau už tai, kad buvau Černobylyje? Galiu pasakyt – nieko.
Dar kiti kalba, kad seniau daug ką už dyką duodavo. Ir butus, ir mašinas gaudavo. Tai galiu nuramint. Pavyzdžiui aš nieko negavau, o butą savo šeimai pirkau pats, jau kai Lietuva tapo laisva.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
