Po dviejų dešimtmečių vėl sužibo viltis tapti Eurolygos čempionais. O tai būtų nuostabi šventė visiems šios sporto šakos gerbėjams. Juolab, kad šiais metais minime ir dar vieną šventę – LKL 25 metų jubiliejų. Lietuva džiaugiasi, Europa žavisi.
Nustebino poelgis
Sunku netgi suvokti, kokią didžiulę atsakomybę ir įtampą varžybų metu jautė komandos treneris Šarūnas Jasikevičius. Jo įtampos išdava buvo akyse pasirodžiusios ašaros. Iš tokio plieninio trenerio to niekas nesitikėjo. Ši jautri pergalės akimirka apskriejo visą Europą, sirgaliai ir krepšinio talentai, užsienio spauda žavėjosi tokiu nuoširdžiu trenerio gestu.
Tačiau už Š. Jasikevičiaus džiaugsmo ašaras mane dar labiau sujaudino jo poelgis nuskambėjus finalinėms sirenoms.
Po pergalės treneris puolė džiaugtis ne su savo komandos žaidėjais, padovanojusiais pergalę, bet bėgo link tribūnų pas žmoną, vaikus, mamą ir tėtį su broliu.
Visokių reakcijų po pergalingų rungtynių esu matęs. Iš žaidėjų yra tekę visokių reakcijų matyti, bet iš trenerio tai mačiau pirmą kartą.
Tai rodo, kad Šaras yra neeilinis treneris, kuris demonstruoja didžiulę pagarbą šeimai ir žmogiškoms vertybėms. Net patys graikai pasakė, kad po šių rungtynių gimė būsimasis legendinis treneris.
Nelengva pradžia
Bet prisiminkime, kad prieš keletą metų viskas buvo visai kitaip. Pati Šarūno Jasikevičiaus, kaip trenerio, karjeros pradžia, nebuvo lengva. Tai sportininkas, kuris savo sportinėje karjeroje pasiekė praktiškai viską. Trūko tik olimpinio aukso ir pasaulio čempiono karūnos, o Eurolygoje jis yra legenda. Netgi gavęs šį vardą oficialiai.
Keturi Eurolygos čempiono titulai kalba už save. Viskas įspūdinga. Bet kai sirgaliai sužinojo, kad jis taps treneriu, pradėjo vertinti tai skeptiškai. Sunku buvo spėlioti, koks jis bus treneris žinant jo karštą, kartais, net vulkanišką būdą.
Sirgaliai sakė, kad nesigaus nieko gero ir tai bus tik dar vienas geras žaidėjas, atsidūręs trenerio poste. Bet, pasirodo, klydome. Žmogus, priešingai negu kitos sporto legendos, ne tik klausėsi, bet ir išgirdo, ką treneriai jam pasakojo.
Galvojome, kad po vieno sėkmingo sezono jis pakels sparnus. Ir čia mes suklydome. Kaip žaidėją aš jį laikiau arogantišku ir linkusiu kelti save į dievybę. Bet kaip trenerį aš jį kuo toliau, tuo labiau pradėjau vertinti.
Man labai imponuoja jo savybė ginti savo žaidėjus, kada to reikia ir kritikuoti, kai jie tikrai to nusipelno. Nuostabiai gera mintis buvo atsisakyti treniruoti Lietuvos nacionalinę rinktinę. Nes tai būtų sudeginę jo karjeros perspektyvas. O jo ateitimi tiki daugybė legendinių trenerių, tokių, kaip Vladas Garastas ar Jonas Kazlauskas. Taigi, treneriu aš tikiu. Nes juk jei laimi, tai laimi komanda.
O jei pralaimi, tai pralaimi treneris.
Lūkesčiai auga
Dėl komandos aš džiaugiuosi. Juk šioje komandoje yra žmonių, kurie verti Eurolygos titulo. Vien jo vertas jau legenda tapęs žaliai balto kraujo Paulius Jankūnas ar anekdotų personažas Artūras Milaknis. Patikėkite, šiai komandai buvo didžiulė įtampa. Istorija šlovinga, o titulų Europoje mažoka. Net paskutinis legendinio Sabo sezonas buvo paženklintas pragariškomis sekundėmis, kai Derekas Šarpas smeigė viską susprogdinusią bombą.
Ir kiekvienais metais vis didesnis košmaras. Ir vėl, ir vėl ir vėl... Bet štai šiais metais viskas kitaip. Bet dabar įtampa dar didesnė. Lūkesčiai dar didesni. Ir jei viskas pavyks idealiai, tai Kaune stovės ne vienas paminklas Jasikevičiui ar Jankūnui. Tikiu, kad šis treneris eis toli, o jo žygis per Europą dar ilgai išliks mūsų krepšinio istorijoje. Nes juk prieš 20 metų mes irgi sudrebinome Europą. Žalia balta, žalia balta!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
