Daugelis žmonių gyvena ir nesusimąsto apie tokius dalykus, tiktai problema yra ta, kad yra ir žmonių, kuriems tai yra gyvenimo realybė. Visad svarsčiau, ką išgyvena žmonės, pasirinkę atsiskirti, pabėgti, nebūti... Tik pati tai patyrusi supratau tą jausmą – buvimą nebūty.
Labiausiai paplitusi liga
Tikriausiai didžiausia žmones užklumpanti problema, kai šnekame apie žmones sergančius depresija ar kitomis psichikos ligomis, yra nežinojimas. Daugelis įsivaizduoja mus kaip visuomenės atstumtuosius, tarsi raupsuotuosius.
Tikriausiai dažnas netgi nesusimąsto, kad aplink mus gyvenantys žmones gali sirgti depresija, nes juk dažnai jie nėra pabaisos. Dažnai jie netgi šypsosi ir pokštauja. Na, o paskui pamatome savižudybės faktą.
Pasaulinė sveikatos organizacija prognozuoja, kad iki 2020 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga pasaulyje. Būtent ji lems daugiausiai mirčių. Jau šiandien daugiau kaip pusę savižudybių įvykdo žmonės, sergantys depresija.
Tačiau užuot padėję depresija sergančiajam mes dažnai jį eliminuojame iš savo gyvenimų. Ir kai mūsų politikai kelia tiek daug klausimų, kodėl, mes net neturime teisės atsakyti.
Todėl žmonės dažnai ir nedrįsta kreiptis pagalbos. Jie jaučiasi tarsi visuomenės paribyje gyvenantys žmonės, o jei pasakai draugui, kad vartoji antidepresantus ar neuroleptikus? Todėl žmonės ir galvoja apie mirtį. Todėl žmonės ir nusižudo.
Tačiau yra ir žmonių, pasiryžusių ne kovoti, o priimti save tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokiais reikia būti. Dažnai per televiziją ar spaudoje matome istorijas, pasakojančias skaudžias akimirkas patyrusias įžymybes, kurios stebuklingai įveikė jas. Atrado ajurvedą, hinduizmą ar dar ką nors. Ir štai. Laiminga pabaiga.
Tai ne liūdesys
Tačiau niekas nekalba apie mus – žmones, kurie gyvena niekam nepastebimą gyvenimą, kurie turi namus, darbus, šeimas. Ir tie patys žmonės ryžtasi juos palikti. Tačiau sustokime.
Lietuvoje situacija, mano nuomone, nebūtų tokia sudėtinga savižudybių bei depresijų atžvilgiu, jeigu suvoktume depresiją kaip ligą. Dažnai pasakius, kad sergu, išgirstu jau pažįstamą atsakymą: „Žinai, man irgi kartais būna liūdna“. Ar taip mes sakytume žmogui, sergančiam vėžiu?
Patikėkite, mūsų liga dažnu atveju prilygsta smegenų vėžiui, kai tavo veiksmai nebepriklauso nuo tavęs. Dažnai ir savižudybė nėra vien tik nuo žmogaus priklausantis pasirinkimas. Ne kartą pati svarsčiusi apie tai, dabar suvokiu, koks klaidingas mano mąstymas buvo, kaip tavo protą dengia depresijos filtras.
Ir visgi yra žmonių, gebančių, visų pirma, priimti save su visu savo netobulumu. Dažnai tam prireikia ilgo ir varginančio darbo su specialistais, psichiatrais, psichoterapeutais, na, o kartais tam, kaip ir bet kokiai somatinei ligai, prireikia ir stacionarinio gydymo. Deja, tam mūsų visuomenė dar mažai pribrendusi.
Iškrito iš gyvenimo
Patekau į psichiatrijos kliniką baigdama dvyliktą klasę. Daug kam apskritai buvo nesuvokiama, kaip galiu leisti sau sirgti, kai prieš akis egzaminai. Na, bet turėčiau priminti, kad aš nieko negalėjau uždrausti savo smegenų ląstelėms, kurios, deja, bet neperneša seratonino ir kitų cheminių medžiagų.
Ir visgi, norėčiau destigmatizuoti šias įstaigas, nes dar ir dabar negaliu visiems savo draugams pasakyti, kad gulėjau, jų lūpomis sakant „durnyne“. Taigi, atsidūriau nebūtyje.
O teisingiau būtų pasakyti, tikrai leidau sau iškristi iš absoliučiai normalaus gyvenimo. Ir nebuvau surišta tramdomaisiais marškiniais ar „prifarširuota“ kažkokių nežinomų vaistų. Ligoninėje sutikau daug naujų ir be galo įdomių žmonių. Turėčiau pripažinti, kad ta vieta tapo mano antraisiais namais, kur galiu būti tokia, kokia esu, su visais savo netobulumais.
Taigi, tikiuosi, kad šiuo tekstu paskatinsiu žmones aktyviau dalinti savo istorijoms kovojant ir pasiduodant klastingajai depresijai bei nebijant prisipažinti, kad esame ir galime būti šiek tiek kitokie savo mąstymu ir jausmais, neužmėtant mūsų akmenimis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
