Trūko vyro dėmesio
Kaip skauda, kai vyras pagiria bendradarbę. Kai komplimentą per šventę pasako pusseserei, pašokdina draugę, o tu sėdi kampe. Nes esi savaime suprantama. Kaip daiktas, baldas. Esi ir būsi.
Kam stengtis? Kam prisiglaust prie moters, kuri jau užkariauta? Viskas, iškovojo ir turi, dabar gali būt ramus. Gali pamiršti metines, gali nedovanoti gėlių, gali pasiųsti pykstantis, nueit šalin, nesiklausyti kalbančios, nepastebėti....
Auga vaikai, tai tenka priimti tokią realybę. Kaip moteris tu vysti, merdėji. Meilė neliepsnoja, nesi jam ir gera meilužė, bet esate partneriai. Gyvenat, auginat ir senatvėj, apsupti anūkų, galėsim pasakyti, kad šį tą kartu sukūrėme.
Bet tada vieną dieną gauni žinutę iš senos meilės. Draugavote tokie jauni, naktys būdavo be miego ir nuspalvintos pokalbiais, seksu, bučiniais, kava, bendra tyla. Praėjo daug metų ir tu jau neatsimeni, dėl ko išsiskyrėte. Kažkokios vaikiškos nesąmonės. Ar tai buvo svarbu? Vargu.
Bet tai buvo gražiausi tavo santykiai. Iš visų ilgų ir trumpų romanų atsimeni tik juos. Ko juose trūko? Gal brandos, subtilumo. Mokėjimo sumažint savo jauną kategoriškumą.
Ir staiga po tiek metų sulauki jo žinutės. Sudreba visas tavo gyvenimas. Paprastas pasiteiravimas, kaip gyveni. Paprasta šypsenėlė. Pora žodžių viens kitam ir tada – komplimentas. Jis pagiria tave. Pamini dar porą dalykų, kuriuos apie save buvai pamiršusi.
Dėl savo sprendimo dvejoja
Prisiminimai apie jį kerta kaip galinga banga. Taip, jis mokėjo vertinti mylimąją. Mokėjo elgtis taip, kad jausdavaisi ne kaip baldas, o kaip vienintelė jam žydinti gėlė. Ir nenorom pradedi galvoti – o kas, jeigu?
Jeigu nebūtume tada išsiskyrę? Jeigu dabar vėl susieitume, ar būtų kaip seniau? Ir gal tas parašymas – likimas?
Pradedi bendrauti su juo, nes negali to nedaryt. Negali pamiršti to jausmo, negali užgesinti liepsnelių. Vaikai miega kitame kambaryje, o tu kaisti iš gėdos ir jaudulio skaitydama jo žodžius. Tai nederama, negerai, bet negali sustoti, nes pirmą kartą po 10 metų vėl jautiesi moterimi.
Šią vasarą buvusi meilė grįžta į Lietuvą. Ar susitikti su juo? Arba – kaip atsilaikyti nesusitikus? Jei skirtis – ar pakankama priežastis „buvau nelaiminga“? Ir kaip vaikai? Tūkstančiai klaustukų, o atsakymo galvoje jokio. Moterys, kurios išgyveno tą patį, supras. Reiktų patarimo.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų birželio 12 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
