Einu per polikliniką ir girdžiu, kažkas mane šaukia. Atsisuku – nematau pažįstamo veido. Tik artinasi moteris su vaiku. Sustojau ir supratau neatpažinusi senos draugės!
Daug gerų laikų prisiminimų turim, dvidešimties smagiai kartu linksmindavomės. Bet paskui kažkaip išsiskyrė keliai ir nemačiau jos apie 3 metus. Mačiau internete, kad pastojo, siūliau paskui susitikti, bet niekad negalėdavo. Taip ir baigėsi.
„Oho, kokia tu... pasikeitusi!” – tiek išspaudžiau, nenorėjau pasirodyti nemandagi. Bet vau, pasikeitusi tai galingai, nenuostabu, kad nepažinau. Nusipurčiau, kad tik pati tokia nebūčiau.
Vaikas – karalius!
Prie šono – bamblys, kuris visą laiką, kol kalbėjomės, rėkavo ir traukė ją už rankos į visas skirtingas puses. Gal pusantrų kokių, nepaklausiau, bet aiškiai vadas šeimoj. Seniau mano draugę toks tampymas būtų erzinęs. Ji – viena griežčiausių, kiečiausių mano pažįstamų žmonių! Pataisymas – buvo.
Dabar leido savo vaikui pertraukinėti mūsų pokalbį ir net nesubarė, kad kelia tokią sumaištį viešoj vietoj. Man tikrai buvo nemalonu: pačios nepasišnekėjom, be to, prieš aplinkinius gėda. Mažas karalius, o draugė – kaip kokia bejėgė!
Ir tas bendravimas... Paklausė, kaip mano darbai, paklausiau, kaip jos, o atsakymai – tik apie vaiką. Taip, jis tau svarbus ir visą dieną praleidi kartu, ok. Bet man būtų įdomu sužinoti ir kaip jai pačiai sekasi, kuo ji gyvena. Ji, ne vaikas. Ar pagimdžius lieka tik „jis“ ir nebelieka „aš“?
Kur dingo grožis?
O dėl pasikeitimų... Išvaizda. Nauja mamytė atrodė baisiai. Nemanau, kad vaikas tau trukdo susitvarkyti nagus ar plaukus. Juk gali tą padaryt, kai miega!
Atsimenu draugę kaip vieną seksualiausių iš mūsų grupelės. Buvo labiausiai prisižiūrinti, kitoms reikėjo pasitempt. Vaizdelis poliklinikoje: laisva tunika, timpos, įsispiriami plokščiapadžiai, didelė kuprinė vietoj rankinės, plaukai – kažkokioj bizelėj, nagai nelakuoti, makiažo nerasta.
Mano močiutė sakydavo: „Moteris, eidama į viešumą, iš mandagumo bent lūpas ir antakius turi pasiryškinti.“ Sutinku su ja: neini be kelnių – neik ir be veido.
Vaizdas buvo liūdnas ir, žinoma, aš jos iš pradžių nepažinau. Nes ji nebe ta moteris, kurią pažinojau. Ar vaikai gali taip pakeisti žmogų?
Pasakykit, prašau: ar turėti vaiką automatiškai reiškia atrodyti bjauriai ir nepasakyti normalaus sakinio? Jei taip – aš nenoriu vaikų.
Noriu tikėti, kad tai priklauso nuo žmogaus ir jeigu man svarbi mano išvaizda, ryšiai su draugėmis, tai aš ir susilaukusi vaikų to nepamiršiu. Pačiai būtų bjauru vaikščiot nesusitvarkius. Ir vyrui noriu išlikt patraukli. Ir draugių neprarasti – kas norėtų bendraut, jeigu galvoj liktų tik pampersų temos? Man nesuvokiama... Kaip galima šitaip apsileisti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
