Panaudojo dujas
Tačiau savaitgalį, pavakarę, apie 17 val., beeidama namo su pirkiniais šaligatvio atkarpa tarp Spaudos rūmų ir Viršuliškių stotelės pastebėjau priešinga kryptimi keistai šlitinėjantį vyrą (35-38 m.), kuris prisidengęs maišu kažką filmavo telefonu.
Praeidamas sušuko man: „Dievuška, a ty s uma sašla?“ (panele, ar tu išprotėjai? – rus.). Nerišlios atsitiktinio prašalaičio sapalionės manęs nesudomino, neatsisukau. Tada vyras garsiau suriko: „Dievuška!“. Vis tiek nereagavau tikėdamasi, kad atstos, o jis mane vydamasis toliau šaukė: „Dievuška, dievuška!“.
Supykau ne juokais. Kaip jis drįsta įžūliai lįsti man į akis? Jei nereaguoju, vadinasi, nenoriu turėti su juo jokio kontakto! Kaip jis to nesupranta? Kadangi ignoravimas neveikia, teks juo atsikratyti kitaip. Laimei, turėjau rankinuke pipirinių dujų balionėlį.
„Atstok! Atstok gražiuoju, arba gausi į akis!“ – perspėjau.
Jis nesureagavo į atkištą balionėlį. Jo išsiplėtę vyzdžiai kėlė įtarimą. Aiškiai kažko prisiuostęs.
„Noriu pakalbėt su tavim“, – teišgirdau.
„O aš nenoriu! Atstok tu nuo manęs!“ – vėl pakartojau.
Kadangi jis net neketino nueiti, teko purkšti. Nepataikiau. Tuomet jis atsitraukė porą žingsnių atgal ir toliau varė savo: „Tai aš tik noriu su tavim pakalbėti“.
Vėl purškiau į jį, bet nepataikiau, o jis toliau kartojo kaip užsukta plokštelė: „Noriu su tavimi pakalbėti“.
„Atstok, pasakiau! Tau grauš akis!“ – vėl perspėjau
„O aš tau peilį į galvą galiu suvaryti. Nori?“ – atrėžė man atgal nepažįstamasis.
Jis išsitraukė iš už kelnių didelį atlenkiamą peilį, kuris tikrai ne duonai raikyti skirtas, ir grėsmingai žengė artyn su peiliu. Dar sekundė ir būtų mane turbūt papjovęs. Išsigandusi klykiau iš visų jėgų.
Jis tik pamėgdžiojo mano klykimą ir abejingai leptelėjo: „Durna!“. Matydama, kad pati niekaip neapsiginsiu, skubiai telefonu surinkau 112. Tik tada pašlemėkas nuėjo. Į skambutį atsiliepusiam dispečeriui siaubo apimta nieko nesugebėjau pasakyti. Narkašiaus nebėra – grėsmė prapuolė, ramu. Pakilau laipteliais link renovuoto daugiabučio ir ėjau kiemu toliau.
Nežinau ir man neįdomu, kodėl jis taip veržėsi su manim pakalbėti. Tikrai ne dėl to, kad jam patikau, – priešingu atveju būtų siekęs mano palankumo galantišku elgesiu (pasisiūlęs panešti maišus) ir komplimentais. Jei nepageidauju būti trukdoma, nereikia prie manęs lįsti.
Jau ko ko, įkyrumo netoleruoju! Matyt, tas žmogus įpratęs užkabinėti merginas gatvėje ir nenori girdėti atsakymo „Ne“. Kam jis tą peilį nešiojasi? Savigynai? Kažin. Ir išvis – šitas vyras per gerai apie save galvoja: įžeidinėjo mane ir dar tikėjosi, kad su juo diskutuosiu? Eina jis velniop!
Pasivijo laiptinėje
Įėjusi į savo laiptinę ketinau atsirakinti pašto dėžutę ir išgirdau iš už nugaros kažkieno žingsnius. Atsisukusi pamačiau stovintį tą patį pašlemėką, kuris prieš kelias minutes manęs vos nepapjovė gatvėje! Vadinasi, jis tik imitavo nueinantį, o iš tiesų sekė mane iki pat namų! Tai kuris čia „s uma sašol“? (iš proto išėjo, – rus.) Piktai surikau: „Išeik. Išeik!“
„Tai aš tik noriu pakalbėt su tavim“, – neatlyžo vyras.
„Tu grasinai man peiliu. Išeik, arba kviesiu policiją!“ – perspėjau.
Jis lyg neišgirdęs stovėjo įsispitrijęs į mane tuščiu žvilgsniu. Viršūnė! Ėmiau šaukti: „Viskas, kviečiu policiją!“
Skubiai telefonu surinkau 112, ir pašlemėkas spruko laukan. Pavymui jam rėkiau: „Dink iš šio namo! Dink ir gyvenime nebesirodyk!“. Jis nubėgdamas tik sumurmėjo pats sau: „Ai, rėkia čia kaip durna...“.
Nuostabu! Negaliu net gatvėmis vaikščioti per kažkokį vyrą, kuris įžūliai reikalauja su juo kalbėti, kėsinasi mane nudurti peiliu ir dar persekioja. Visiškas nužmogėjimas! Minėtoje šaligatvio atkarpoje lyg tyčia tuo metu nebuvo kitų praeivių, kurie galėtų paliudyti. Klausimas, ar ta gatvės dalis filmuojama miesto kameromis? Manęs vos nenužudė, o užpuoliko kaltę įrodyti sudėtinga.
Prieš dvejus metus man teko gelbėti puolamą kaimynę to paties daugiabučio laiptinėje, kai agresyvus senis veržėsi į jos butą. Dabar ji čia nebegyvena. Kai buvau puolama pati, niekas negalėjo manęs apginti. Nepažįstu šio pašlemėko, nežinau nei kas jis toks, nei kur gyvena. Galbūt ne tame pačiame rajone. Belieka naiviai tikėtis, kad daugiau jo nebesutiksiu.
***
Vilniaus apskrities policijos atstovas Paulius Radvilavičius tokiais atvejais pataria nedelsiant kreiptis į policiją – skambinti BPC numeriu 112.
„Esant galimybei, siūlome kreiptis aplinkinių pagalbos ar bent jų dėmesio, užfiksuoti įvykius mobiliojo ryšio telefonu (tai daryti būtina tik turint pagrindo manyti, kad filmavimas ar fotografavimas turės perspėjimo, sulaikantįjį efektą, o ne paskatins agresiją).
Taip elgtis reikėtų visais atvejais, susidūrus su neadekvataus elgesio, nesuprantamų ketinimų, įžūliai kimbančiais asmenimis, nelaukiant kol kils realus, tiesioginis pavojus būti užpultai, sužalotai peiliu ar pan.
Iš to, kas rašoma atsiųstame laiške, matyti požymiai nusižengimo, numatyto Administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnyje. Nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas. 1. Necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų.
Pastebėtina, kad teismų praktika visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laiko veiksmus, kai dėl jų viešoje vietoje esantys ar galintys atsirasti asmenys patiria nepatogumų, pasijunta pažeminti, įskaudinti, išgąsdinti ar šokiruoti, yra sutrukdomas jų poilsis, darbas ar kita veikla.
Tik turint galimybę išsamiau ištirti šį konkretų atvejį galima būtų tiksliau atsakyti kokių teisinių pasekmių galėtų turėti ir kiti aprašyti vyriškio žodžiai ir veiksmai – įžeidinėjimas, peilio demonstravimas, grasinimas“, – Vilniaus apskrities policijos atstovas P. Radvilavičius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
