Kiek reikia būti nesusipratusiam, kad lygintum valstybinės mokyklos ir privataus darželio atlyginimus? Paaiškinsiu: privati įstaiga pati reguliuoja savo finansus ir atlygio dydžius. Privatus darželis – tas pats, kas bet kuris kitas privatus verslas, pavyzdžiui, dantisto kabinetas.
Ar stebitės, kodėl poliklinikos dantistas gauna mažiau nei privačios odontologijos klinikos gydytojas? Manau, tą suprasti užtenka proto visiems. Tai su mokyklomis yra tas pats! O kam trūksta pinigų, turiu vieną patarimą.
Nustokit kaltinti visus kitus, išskyrus save. Kaltas viršininkas, valstybė, finansavimai... O jūs? Ką padarėt jūs, kad gautumėt daugiau?
Jeigu per mažai uždirbi mokytojaudamas, ieškok vietos privačioj mokykloj. Jei nerandi pirmą kartą, siųsk laiškus ir užklausas į visas privačias žinomas mokymo vietas vėl ir vėl, kol kur nors atsilaisvins etatas.
Jeigu esate įpratęs dirbti sovietinio stiliaus mokykloje su nudaužytomis rudomis lentomis, gali būti, kad teks pasimokyti veikti su planšetėmis, skaitmeniniais dienynais ir kitkuo. Išmokit tą net neturėdamas naujo darbo – bus daugiau šansų jį gauti.
Jei privačios mokyklos neima, domėkitės savo sritim taip, lyg ruoštumėtės olimpiadai. Važiuokit į visus seminarus (ne kepsnelių pavalgyti, o žinių įgyti), kelkit kvalifikaciją. Tada pasirūpinkit gera reklama ir pradėkit mokyti vaikus papildomai. Korepetitoriai, papildomi mokytojai ir mokymo namuose specialistai gali būti ir gan brangiai apmokami, tik reikia susikurti savo klientų ratą.
Dabar mintyse girdžiu burbant: „Jeigu visi susigrūs į privačią sferą, kas liks mokyti paprastose mokyklose, nesąmonė...“
Tiksliai – nesąmonė! Nebus taip, kad staiga visi pereis į privačią. Taip mąstydami jūs nuo geresnio gyvenimo sustabdote tik vieną žmogų – save. Jeigu vienintelis imsit kažką daryti ir stengtis, tai ir būsit atsakingas už savo laimę ir pinigus.
Galiu pasakyti puikų pavyzdį – save. Mokiausi slaugą. Visi mano kurso žmonės dirba valstybinėse įstaigose – senelių, slaugos, spec. poreikių vaikų namuose ir ligoninėse. Niekada nenorėjau uždirbti jų algos, todėl iš anksto žinojau, kad man senelių namais nesibaigs.
Po baigimo pusę etato dirbau valstybinėje įstaigoje – kaupiau patirtį. O vakarais ir savaitgaliais mokiausi papildomai, savarankiškai, rinkausi siauresnę šaką, specializavausi. Daug mokiausi apie psichologinę pagalbą sergančiajam, pabaigiau sertifikuotą psichologijos kursą.
Susirinkusi nemažai sertifikatų, seminarų pažymų ir tiesiog – žinių, kreipiausi į privačias įstaigas. Ateidavau tik keliom valandom, niekas neturėjo pilnos vietos. Po truputį susirinkau savo asmeninę klientūrą – ir iš privačios įstaigos, ir po darbo valstybinėje – iš lūpų į lūpas...
Ėmiau su žmonėm dirbti individualiai. Lankyti namuose pasiturinčius ir vienišus žmones, privačiose ligoninėse besigydantiems senukams teikti jų vaikų užsakomą psichologinę pagalbą.
Kad ir įžymus žmogus, kuris, būdamas sveikas, kartais patiria nuopolius ir iš lovos atsikelt negali dvi savaites. Kai jam blogai, jam reikia pagalbos namuose – ar jis kreipsis į bambančią ir niekuo nesidominčią slaugutę? Ar džiaugsis iš pažįstamų išgirdęs apie diskretišką padedančią moterį, kuri gali ir išklausyti?
Kelias nuo slaugos studijų iki šiandienos užtruko apie dešimt metų, bet buvo verta, nes už 600 eurų tikrai nedirbu. Ir neriečiu nosies: jeigu mano sritis nuvažiuotų žemyn ir nebesisektų, ieškočiau kitko.
Pradėjus šluoti galima tapti valymo įmonės savininku. Pradėjus gydyti galima tapti privačios klinikos vadovu. Pradėjus dirbti draudime galima tapti asmeniniu dideles pajamas turinčių žmonių finansų konsultantu.
Kelių – milijonas. Tik pagaliau išsirinkite kurį nors vieną, vietoje to, kad skųstumėtės ir zirztumėte. Už zirzimą jums nieko nemokės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
