Šį mūsų dialogą viešinu moteriai leidus. Jos vardas yra pakeistas.
Aš: „Sveiki. Kaip jus laikotės?“
Marija: „Sveikutė. Kaupiuosi dvasiškai ir psichologiškai. Ruošiuosi operacijai. Negaliu šlapintis. Ir nėra aišku, ar stentas kaltas, ar metastazės... Bandau nusiteikti, kad viskas bus gerai. Bet nemeluosiu – sunku ir man, ir mano dukrytėms“.
Aš: „Nepraraskite vilties! Mes negalime pakeisti ateities, bet mes galime valdyti dabartį. Negalvokite, kas bus. Džiaukitės šia diena. Šiandien jūs esate su mumis ir savo dukrytėmis. Ir tai yra nuostabu!“
Marija: „Deja, turbūt esu per silpna džiaugtis. Mintys lenda, nors tu ką. Valdausi tik dėl dukryčių, nes žinau, kad joms labai baisu. Viskas yra Dievo valioje ir bus taip, kaip turi būti. Ačiū už palaikymą, dabar man to labiausiai reikia.“
Aš: „Nenusiminkite dar. Gal dar viskas bus gerai.“
Marija: „Ai, kad nėra vilties. Gydytojai neduoda šansų. Nors kiek ilgiau prasilaikyti, kad spėčiau jauniausią dukrą užauginti. Ji labai jautri, tyli, bijau palikti ją vieną“.
Aš: „Tikiu, kad Dievas jūsų neapleis.“
Marija: „Aš tikiu Dievu ir kartu pykstu, ir klausiu, ką, ką tokio padariau, ką užgavau, kad nusipelniau tokio likimo? Kodėl vienam rožėm klotas kelias, kitas per spyglius ropoja. Bijau skausmo. Labai bijau, nors ir gėda, turiu prisipažinti.“
Aš: „Neturiu atsakymo į jūsų klausimą ir aš. Aš pati nežinau, kodėl Dievas vieniems leidžia kentėti, o kitus lepina. Nors, kita vertus, kažin ar turtingi visada būna laimingi. Manau, turtai irgi yra savotiška Dievo bausmė.“
Marija: „Užtat jie nusiperka komfortą ir gražų elgesį. Neįsivaizduojat, kaip baisu, kai su tavim elgiasi kaip su mėšlo gabalu. Nuvažiuoji į ligoninę, o ant tavęs rėkia, ko čia atvažiavai, pas mus nėra nefrostomų, tvarsčių, čia daugiau nevažiuokit. Kai tupi susirietęs šešias valandas ir lauki sukandęs dantis, o daktaras miega... Aš su mielu noru nevažiuočiau, jei nesirgčiau. Dabar negaliu šlapintis, o turiu laukti, nes nėra kam operuoti. Bet su vėžiu laukti negalima, kiekvieną dieną jis plinta, mirties nuosprendis. Va jei turėčiau pinigų, seniai būčiau išoperuota, konsultuotų geriausios užsienio klinikos. Taigi, turtingųjų išgyventi galimybės didesnės. O mums lieka tik malda? Taigi, teisybės niekur nėra.“
Aš: „Žinote, man sunku suvokti, kaip gali nesuteikti būtinos pagalbos. Ir dar Vilniuje. Tai, ką jūs sakote, yra baisu!“
Marija: „Aš nedejuoju, vis tiek pagyvenau. Gražios, geros dukros myli, rūpinasi. Va, tik baisu, kai matau, kaip elgiasi ligoninėje su bejėgiais senukais, kaip elgiasi su vaikais iš internatų...“
Aš: „Jūs turite rašyti viešą laišką! Negalite tylėti! Reikia, kad visi žinotų, kas darosi tose ligoninėse! Ką reiškia ligoninė neturi nefrostomų ir tvarsčių?! Ką reiškia laukti eilėse?! Ką reiškia nėra kam operuoti?
Marija: „Visi viską žino, tik ką jie padarys? Galiu pasiekti tik tai, kad manęs nebenorės gydyti visai. Aš dejavau, sėdėjau ir laukiau eilės, nors nebuvo daugiau nė vieno žmogaus, prasėdėjau šešias valandas ir dar aprėkė. Seselė atėjo tik po praplovimo, įsivaizduojat – pati laikiau šlangą, tai gerai, kad iš skausmo paleidau, o galėjau ir ištraukti... Taigi, apipylė mane šlapimu, važiavau namo šlapia. Sesutė, atėjusi su plonučiais pleistriukais, skirtais pirštui klijuoti, lipdė nefrostomą, apsimiegojusi prie užpakalio priklijavo. Gerai, kad taksi turėjau pinigų, kaip tokiai važiuoti visuomeniniu transportu?
Aš: „Ar gali taip būti, kad jie su jumis taip elgiasi tik todėl, kad laiko jus nurašyta?“
Marija: „Ar nurašytas žmogus nenori oriai gyventi? Nors truputį pagarbos ar dėmesio. Juk daug neprašom. Deja, be kyšių nieko gausi, net patalynės keist nenori.“
Aš: „O kas teoriškai turėtų prižiūrėti jūsų nefrostomą namuose?“
Marija: „Yra paliatyvios slaugos gydytoja, tik nuo jos mažai kas priklauso. Ji labai gera, bet operuoti ji negali, gali duoti tik siuntimą į ligoninę. O onkologinėje ligoninėje yra didelė korupcija. Niekam nelinkiu susidurti. Tai turbūt vienintelė ligoninė, kur gydytojai plėšia pinigus žinodami, kad mirsi ir kad šeimai ir taip sunku, ir kad laidoti reikės. Gydausi ne vienerius metus, žinau žmonių, kurie užstatė butus, pardavė automobilius. Gerai, kai aš nieko neturiu, ir pagundos nėra…“
Aš: „O namuose jus kas nors lanko iš medikų? Padeda?“
Marija: „Kartą per mėnesį ateina gydytoja ir tris kartus per savaitę ateina seselė keisti tvarsčių, leist vaistų, statyt lašinę. Socialinė darbuotoja atveža vaistų. Viskas. Dar yra socialinis taksi, bet užsirašyti reikia prieš dvi savaites, bet žmogus nežinai, kada tau pablogės ir kada reiks važiuoti praplauti šlangelių, taigi, grįžk, kaip nori. Nežinau, kas su tuo taksi važiuoja. Dabar reikia siuntimų, jai nenori mokėti, nes jiems tai neskubi pagalba, tai gydytoja kiekvieną mėnesį man parašo siuntimą ir palieka nenumatytam atvejui. O dabar Seimas svarsto, kad už kiekvieną apsilankymą reikėtų mokėti, jei priims tokį įstatymą…“
Aš: „Reikia viešinti šias problemas. Jei visi tylės, bus dar blogiau.“
Marija: „Tai niekuo nepadės. Visa spauda rašė, o jie iškart pradeda kalbėti, kad sumažės eilės, nes dabar daugelis neatvyksta. Bet neatvyksta dėl svarbios priežasties, juk viskas priklauso nuo savijautos. Ką reiks daryti senjorams ar tiems, kas vieniši augina mažus vaikus? Vienu žodžiu, pas mus visas problemas sprendžia apkraudami mokesčiais. Nemokamai Lietuvoje galima tik dirbti.“
Aš: „O gal kai paviešinsime, jie persigalvos apmokestinti apsilankymą pas gydytojus?“
Marija: „Dabar prieš rinkimus gal ir atidės šitą beprotybę. Bet kai išrenkam aveles, kurios gavę valdžią pavirsta vilkais, nežinia, kas gali laukti. Aš myliu Lietuvą, bet negaliu pakęst seimūnų, kurie dirba ne Lietuvai, ne žmonėms, o savo kišenei! Nors tiek gerai, kad dabar kalba apie kanapes. Leido Lietuvoje jas naudoti, bet, kiek žinau, kaina tų preparatų velniškai didelė. Kompensacija būtų svajonė“.
Aš: „Žinau, kad kanapių aliejus bus išrašomas pagal receptus. Tik nežinau, ar jis bus kompensuojamas.“
Marija: „Man priklauso nemokamai, dabar išrašo 12 ampulių morfino per dieną. Tai arkliška dozė. Kanapės būtų išsigelbėjimas. Tik apie jas tyla, nieks nekalba. Net daktarė dar nieko nežino.
Aš: „Tikėkimės, kad valdžia neapgaus ir šį kartą savo piliečių, ir visi turės lygias galimybės gydytis.“
Marija: „Labai tikiuosi. O kol kas negali gražiai ir ramiai nugyventi to trumpo gyvenimo tarpsnio, kuris tau atmatuotas. Žinau, kad turiu džiaugtis kiekviena diena, tik kai matai, kad esi nurašytas – neatlaiko psichika. Visi nori kokybiškai gyventi, bet sunkiai sergantis tos kokybės stygių jaučia stipriausiai. Sunku, kai esi niekam nereikalingas, negali pasirūpinti savimi, stinga lėšų vaistams ir maistui. Net dantų, ir tų negali įsidėti. Visi galvoja, kad sunkiai sergantiems jų nereikia, juk vis tiek mirsi. Eilėse stovėti reikia metų metais. Gali sutaisyti ir savo lėšomis. Mokesčių inspekcija grąžina 420 eurų. Bet tai juokinga suma. Pakanka tik vienam dančiui, ir tai ne pačios geriausios kokybės…“
Ir kaip gali paguosti žmogų po tokios išpažinties? Kaip nuraminti? Papasakoti, kaip gerai yra Vokietijoje? Ten pažįstu vieną plaučių vėžiu sergantį žmogų, turintį valstybinį sveikatos draudimą. Jis gyvena mažame miestelyje, kuris yra nutolęs nuo miesto 25 km. Galiu papasakoti, kaip jis važiuoja į chemoterapiją. Į ligoninę jį nemokamai nuveža taksi, kurį iškviečia ligoninės personalas. Tas pats taksi parveža jį po gydymo atgal namo.
Galiu palyginti ir gydymo kokybę. Vaistai nemokami, apžiūros, tyrimai, procedūros be eilės, gydymas ligoninėje be problemų, sanatorinis gydymas po kiekvieno chemoterapijos gydymo kurso. Ir nė vieno grubaus žodžio! Visur tik mandagumas ir pagarba ligoniui. Toks pasakymas – neturime tvarsčių ar kitų priemonių – tiesiog neįmanomas!
Bet ar moteriai nuo to palengvės? Vargu. Moteris į Vokietiją gydytis nenuvažiuos, nes yra neturtinga. Reiškia, lieka viena išeitis – malda. Ir melstis reikia tik vieno – kad tik nenumirtum skausmuose…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
