Parduotuvėje sutiktai meilužei žmona tarė žodį, kad iš nuostabos net pakilo antakiai

Kas iš mūsų nėra atsidūręs situacijoje, kai galima viską pakeisti, bet staiga pritrūksta ryžto ir drąsos? Visi esame. Tiesa, pastebėjau, kad moterims drąsos pristinga dažniau.

 Vyro meilužę parduotuvėje sutikusi žmona pasakė jai tai, ko ji visiškai nesitikėjo.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vyro meilužę parduotuvėje sutikusi žmona pasakė jai tai, ko ji visiškai nesitikėjo.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Moteris papasakojo, kokia nelaiminga buvo gyvendama santuokoje ir kaip pasikeitė gyvenimas po skyrybų.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Moteris papasakojo, kokia nelaiminga buvo gyvendama santuokoje ir kaip pasikeitė gyvenimas po skyrybų.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Moteris papasakojo, kokia nelaiminga buvo gyvendama santuokoje ir kaip pasikeitė gyvenimas po skyrybų.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Moteris papasakojo, kokia nelaiminga buvo gyvendama santuokoje ir kaip pasikeitė gyvenimas po skyrybų.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Išbandžiusi

Nov 9, 2018, 5:34 PM

Kentėjo nemylimą vyrą

Kažkada ir aš buvau tokia. Vilkau ant pečių nenusisekusią santuoką. Nagais įsikabinau į ištekėjusios moters įvaizdį. Nenorėjau jo paleisti tada, kai viskas buvo blogai, nei vėliau, kai pasidarė tiesiog siaubinga. 

Beveik dešimt metų nepastebėjau, kad mane dusina kiekviena santuokoje nugyventa diena. 

Paskutiniais metais mes beveik nesikalbėdavome. Susibėgdavom vakarais. Du vienas kitam svetimi žmonės, persimesdavom nereikšmingomis frazėmis ir išsislankiodavom po kampus. 

O jei ateidavo reikalas pasikalbėti, iškart pradėdavom rietis. Jį manyje erzino viskas, mane jame erzino bet kas. Negalėjau pakęsti, kaip jis skutasi. Kaip naktimis susisuka į antklodę. Kaip mane liečia intymumo akimirkomis. 

Nebuvo dienos, kad nepagalvočiau apie skyrybas ir vis tiek nenorėjau jo paleisti. 
Drausdavau sau tokias nuodėmingas mintis. Man nuo vaikystės buvo įkalta į galvą: skyrybos – blogis. Išsiskyrusi moteris, tai – visuomenės atstumtoji. Žmogus be ateities. Nes po skyrybų nėra gyvenimo. 

Aliejaus į ugnį nepagailėdavo įpilti mano mama. Jei kartais pasiskųsdavau, kad jaučiuosi nelaiminga, tuoj gaudavau per nosį. Tu, ką! Tavo vyras geras – negeria, dirba! Nemuša tavęs, rūpinasi vaikais, tai ko tu dar nori? Visos taip gyvena. Galvoji, kad kažkur yra kitaip? 

Priaugau svorio, nustojau rūpintis savimi. Nykiai stūmiau dienas nesitikėdama iš gyvenimo nieko gero. Nykiai atostogaudavome nykiame pajūryje, ištisas dienas susiraukę. Nykiai priimdavome bendrus draugus, kuriems mūsų santuoka atrodė tobula. 

Kas jau kas, o mes su vyru mokėjome pasistengti dėl fasado. Kol namuose buvo pašalinių, šypsodavomės iki ausų. Jiems išėjus puldavome į eilinio skandalo sūkurį. Tiko bet kas. Kam plauti indus. Kas valys stalą. Ne vietoje padėtos taurės. Ne taip supjaustytas sūris.
 
Pastebėjau, kad skaičiuoju minutes, kol jis sugrįš iš darbo. Kuo mažiau likdavo laiko, tuo labiau aš irzdavau. Vos išgirdus kieme automobilį, širdį sugniauždavo kaip replėmis. Nenorėjau matyti, kaip jis žengia pro duris. 

Žinia apie neištikimybę

Gal būčiau taip merdėjusi ir toliau, uoliai saugodama sėkmingai ištekėjusios moters įvaizdį, bet... Vieną gražią dieną sužinojau, kad mano vyras slapta susitikinėja su kita. Banaliai, banaliausiai. Jis paliko ant stalo telefoną, o aš perskaičiau jos žinutes. 

Savaime suprantama, paprašiau pasiaiškinti. Savaime suprantama, mūsų užpelkėjusią santuoką supurtė skandalas. Būtent tada aš ir išrėkiau jam į akis: „Skyrybos!“

Kai galėjom kalbėtis ramiai, susitarėm pagyventi atskirai, kol situacija aprims. Vyras susidėjo daiktus ir išvažiavo į tėvų namus. Aš likau viena, su savo skausmu ir mintimis. 

Po savaitės vyras grįžo. Kaltai nuleidęs akis, pasakė norintis išsaugoti santuoką. Sakė supratęs, kad tai buvo klaida. Viską dar galima pataisyti. 

Aš nesutikau. Aš nenorėjau nieko taisyti. Per tą laiką išnarsčiau mūsų santuoką po kaulelį ir supratau, kad viskas baigta. Ne ši moteris kalta, kad turime skirtis. Tai mūsų šūdinas bendras gyvenimas privertė jį ieškoti kitos moters. Mes abu esame nelaimingi. Nėra reikalo toliau laikytis vienas kito įsikibus. 

Aš taip daugiau nenoriu, nebepajėgiu, nebegaliu. Atsirado legali priežastis sužinoti ar yra gyvenimas po skyrybų. 

Mane smerkė ir atkalbinėjo visi, kas tik netingi. Draugės sakė: „Atleisk, kam nepasitaiko“.

Mama skambino apsipylusi ašaromis, spaudė morališkai, vertė pasijusti kalta. Manipuliavo mano jausmais vaikams, klykė „tu palieki juos be tėvo, egoiste!“ Vyras spyriojosi, vilkino reikalą kaip pajėgdamas... 

Buvo dienų, kai galvojau, neištversiu. Galvojau, geriau būčiau nieko nepradėjusi. Galvojau, kad geriau tyliai merdėti kiekvieną mielą dieną, nei kovoti su aplinkiniais ir nepasiduoti jų spaudimui. 

Džiaugiasi laisve

Galų gale per pusantrų metų tapau laisva. Tada ir sužinojau. Gyvenimas po skyrybų yra. Tikras, nesumeluotas gyvenimas. 

Ko vertas vien tas jausmas, kada nebesigūži viduje skaičiuodama minutes, kol vyras peržengs namų slenkstį. Daugiau nebereikėjo tos akimirkos bijoti. Buvau laisva. 

Kaip neapsakomai nuostabu, kada nereikia gultis į lovą ir santykiauti (atleiskit, mylėjimusi to pavadinti neapsiverčia liežuvis) su žmogumi, kurio nenori. Kaip neapsakomai nuostabu, kada po visko nebenori bėgti į vonią ir nenori nusigremžti odos su mėsomis, kad atsikratytum pasibjaurėjimo. 

Kaip nuostabu, kada namie nutyla skandalai. Kada daugiau nereikia ryti raminamųjų, nes kažkas išmėtė po namus kojines, neišplovė puodelio.
 
Kaip nuostabu, kada tyla yra tavo vienos, o ne dviejų vienišų žmonių. Kada nereikia jausti ore tvyrančios įtampos, nes nėra apie ką kalbėtis, o šeimoje kalbėtis būtina. Kaip nuostabu, kada nereikia pasverti kiekvieno žodžio, nes jis gali pavirsti uždelsto veikimo bomba.

Vaikai, dėl kurių taip pergyvenau pati ir taip pergyveno mano mama, viską priėmė daug lengviau, nei tikėjausi. Aš, naivuolė, galvojau, kad įtampa ir nemeilė jų neveikia, bet klydau. 

„Man būdavo taip baisu, kai jūs pradėdavot rėkti“, – ne per seniausiai pasakė dukra.
 
Ir taip, jie mato tėtį. Tiesą sakant, dabar su juo praleidžia daug daugiau laiko. Jis myli vaikus. Jis nemylėjo tik manęs. Kai nereikia būti surištiems, viskas pasidarė daug paprasčiau. Mums daugiau nereikia vengti vienam kito. 

Ir pabaigai. Prieš kelias dienas prekybos centre sutikau TĄ moterį. Moterį, kuri privertė mane išstaugti: „Skyrybos!“. Susidūrėm akis į akį. Susigūžė, slegiama kaltės.
 
Nusišypsojau jai ir pasakiau: „Ačiū“. Be ironijos, nuoširdžiai, su džiaugsmu. 

Mačiau, kaip iš nuostabos pakyla jos antakiai. Bandė suprasti, ar šaipausi, bet paskui susivokė, kad ne, ir nustebo dar labiau. 

Dievaž, jei nebūčiau skubėjusi, būčiau nupirkusi jai butelį geriausio šampano. 
Sužinojau. Gyvenimas po skyrybų yra. Ir jis tūkstantį kartų geresnis, nei lėta mirtis užpuvusios santuokos spąstuose. Nes gali viską pradėti iš naujo. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.