Gyvenu mažame miestelyje. Gražiai gyvenu. Čia yra visi išgyvenimui būtini atributai. Trys mažos parduotuvėlės, skulptūra miesto veikėjui, kapinės ir bažnyčia.
Turime ir aikštę, naujai sutvarkytą už Europines lėšas, tik žmonių joje retai pamatysi. Nušniojus šimtamečius medžius ir išklojus trinkelėmis, vasarą karšta kaip pekloje, rudenį ir žiemą šalta sėdėt ant akmeninių suolų. Pavasarį į akmenis net žiūrėti koktu.
Mieste pilna medžių
Ir štai, pokštininkas likimas nutrenkė mane į Barseloną. Miesto negirsiu. Geriau išvardinsiu visas pastebėtas blogybes, su kuriomis mes, lietuviai tuoj susitvarkytume.
Pradėkim nuo medžių. Barselonoje daugybė medžių. Auga net siaurose gatvelėse. Šakomis užstoja Antonio Gaudi pastatų fasadus ir niekas nesikėsina jų iškirsti. Barselonoje žmonėms vasarą karšta.
Žmonėms daug geriau, kai virš galvos medžių lapijos šešėlis, nereikia kepti pakaušio, kentėti pragaro kančių. Tik galvojant apie žmones lėšų neįsisavinsi. Trūksta katalonams valstietiško mūsų gudrumo. Todėl pas juos dabar krizė, o pas mus jokios krizės nėra.
Barselonoje galėtų gyventi daugiau žmonių, bet, pasak vietinių, miestas nebeturi kur augti. Iš vienos pusės jūra iš kitos – kalnai. Jei tokia situacija būtų pas mus, išspręstume ją mikliai. Mat Barselonoje daugybę erdvės užima skverai, parkai, poilsio zonos. Švaisto tokį potencialą!
Naršiau akimis svetimą miestą ir net nejaukiai pasijutau. Švaru po galais. Nepastebėjau šiukšlių krūvų ir dvokiančių, savaitėmis netuštinamų konteinerių. Nors teko daug vaikščioti paprastų miegamųjų rajonų gatvėmis, mindžiau ne nuorūkas.
Po kojomis šnarėjo nukritę medžių lapai ir sėklos. Baisu pasakyti, nė karto į šuns kaką neįlipau! Kaip jie drįsta tvarkytis ir neieškoti kaltų? Kaip drįsta nunešti šiukšlę iki šiukšlių dėžės? Seniai žinoma tiesa – mesk šiukšlę po kojomis, o tada klyk, kad savivaldybė nesitvarko.
Elgesys su vaikais
Beje, apie šunis. Sukąskit dantis lietuviai, prasideda tikrasis košmaras. Šunų ten daug. Šeimininkai be jokio gėdos jausmo vedžiojasi tuos pavojingus padarus ant ilgų pavadėlių, be antsnukių!
Vedasi savo purvinus gyvulius visur: į metro traukinius, į parduotuves, sėdi su jais lauko kavinėse. O siaube, jei šuva nori suloti, neužkiša jam gerklės!
Jei šuva nori pauostyti praeivį, praeivis kažkodėl išsišiepia kaip laimingas idiotas, o ne šoka šalin rėkdamas visa gerkle. Klaikuma, bet šunys ten niekam netrukdo ir nekliūna. O juk turėtų. Jei tai būtume mes, vytume lauk bjaurybes šeimininkus, su bjaurybėmis šunimis ir iš lauko kavinių ir iš Barselonos.
Dar vienas klaikus dalykas – jie sveikinasi! Įsivaizduojat, sveikinasi su nepažįstamais žmonėmis, susidūrę lifte, laiptų aikštelėje, vidury gatvės. Man tiek kartų sakė „laba diena“, kad pasijutau puolama iš visų pusių. Buvo baisu, nepažįstamų žmonių, kurie nepralekia pro šalį susisukę, susiraukę kaip naginės, o išsišiepia iki ausų ir pasilabina.
O vaikai? Siaubas ir košmaras. Kaip jie gali šitaip elgtis su nuosavais vaikais! Vėlai vakare pasipila į gatves, sutupia kavinėse su vynu ar alumi, klega, juokiasi, kai kas net rūko ir visas šitas nenusakomas ištvirkavimas ir siaubas vyksta matant mažamečiams vaikams.
Vargšai nekalti kūdikėliai, nuo mažens kankinami alkoholį vartojančių tėvų vaizdais. Ar galima šitaip traumuoti nesubrendusią vaikų psichiką? Kur žiūri Barselonos vaikų teisės? Gal ten tokios organizacijos visai nėra? Verygos ir Šakalienės jiems trūksta, kad padarytų tvarką vieną kartą.
Kokios kainos!
Ir pabaigai apie kiekvieno lietuvio širdžiai mielą dalyką. Apie kainas. Kavos puodelis oro uoste 1.80 euro, vandens buteliukas – 1,5 euro.
Vakare išėjus pasižmonėti: kepta vištiena su bulvytėmis ir užkeptu kiaušiniu – 9 eurai, tapos kukuliai su grybais ir žuvimi 6 eurai, švieži kalmarų žiedai tešloje – 6.50, didelė pica 9 – 13 eurų. Jei užsimanai ko nors prašmatnesnio ir pietauji mažame restoranėlyje, trys patiekalai, vynas ir vanduo nuo 15 iki 25 eurų, nelygu koks restoranėlis.
Prekybos centre kainos panašios kaip Lietuvoje, nors mane perspėjo, kad bus nežmoniškai brangu. Norint galima nusipirkti sūrio, nuostabiai skanios traškios duonos ir sočiai pavalgyti už 6 eurus, užsigeriant ją lengvu alkoholiniu gėrimu, kurio kaina svyruoja nuo 35 cnt iki 75 centų. Kam nepatinka alus, gali rinktis paprastą vandenį. Brangus, gyvatė, net 40 centų už litrinį butelį!
Kai vaikščiodama pamačiau katinų smėlį, kainuojantį 86 centus ir prisiminiau, kad pigiausias pas mus virš dviejų eurų, buvo biškį pikta, bet... Užtat apsidžiaugiau pamačiusi lentynoje stovintį kefyro buteliuką, kurio kaina net 2,56 euro! Baisiau nei baisu! Nors širdis atsigavo.
Bendras transporto bilietas, galiojantis metro, autobusuose ir tramvajuose: 10 važiavimų, 10 eurų. Tačiau važiuojant pusantros valandos gali keisti transportą kiek nori, antrą kartą mokėti nereikės.
Važiavau namo ir galvojau. Tiesą sako, kad gerai, kur mūsų nėra. Nieko gero ta Barselona, vienas didelis nusivylimas.
Vienas didelis, nuostabus nusivylimas, pritaikytas gyventi žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
