Negaliu atsistebėti, bet taip pamažu vyksta ir su manimi. Turiu nuostabų mylintį vyrą, jaučiuosi apipilta dėmesiu ir rūpesčiu, jaučiuosi geidžiama, tačiau tuo pačiu neatsakau. Nesuprantu, kodėl? Ką daryti?
Jis padeda namų ruošoje, supranta, kada būnu suirzus, bet juk negaliu tokia būti amžinai? Myliu savo vyrą, tačiau nuo jo nutolau. Jaučiu, kaip tampu viena iš tų, kokia pati niekada nenorėjau būti.
Atrodo, su vyru ir kalbamės daug, stengiamės išspręsti problemas, tačiau tai nepadeda. Jaučiuosi atitolusi. Užsidariusi savyje, save kasdien kaltinu, kad tokia tapau, nebenoriu tokia būti!
Noriu jausti aistrą savo mylimam vyrui kaip santykių pradžioje, tačiau nežinau, kaip ją įpūsti, juk nepakanka tik labai norėti. Baigiu save sugraužti.
Kartu planuojame šeimą, ruošiamės tuoktis, svajojame apie vaikus. Savo gyvenimo be jo neįsivaizduoju, visose kitose srityse dėl jo stengiuosi kiek įmanydama, tačiau veltui.
Ko trūksta? Kaip pakeisti mąstymą ir netapti tokia santuoka nusivylusia moterimi. Juk turi būti būdas nuo to pasveikti.
