12 metų pragyvenau vaikų globos namuose, tėvams buvo laikinai apribotos teisės, tačiau neatimtos. Jie gyveno atskirai, tėvas labai piktnaudžiavo alkoholiu, todėl pas jį mažai kada važinėdavau, o mama gyveno su močiute, bet namuose mažai kada bebūdavo.
Per laisvadienius ir atostogas atvažiuodavau pas močiutę, kadangi vaikų globos namuose likti nebuvo galima tiems vaikams, kurie turėjo tėvus.
Kai man sukako 12 metų, valstybė sugalvojo vaikus, kurie turi tėvus, grąžinti į šeimas. Socialiniai darbuotojai nuvyko pasižiūrėti į mano mamos registruotą gyvenamąją vietą – tai yra pas močiutę, kad galėtų nustatyti, ar tinkamos vaikų gyvenimo sąlygos.
Tuo metu, kai atvyko darbuotojai, aš buvau pas močiutę. Jie užėjo į namus, pirmiausiai paklausė, ar yra šviesa, ar yra duonos. Pamatę, kad namuose šviesu yra maisto, jie parašė, kad gyvenimo sąlygos tinkamos ir nuspręsta mus su broliu grąžinti į šeimą.
Deja, bet socialiniai darbuotojai neapklausė mano mamos, kuri jau dvejus metus gyveno visai kitur su savo nauju vyru.
Mes su broliu nenorėjome atgal pas mamą, nes žinojome, kas mūsų laukia. Prašėme globos namų direktorės ir auklėtojos, kad mūsų negrąžintų atgal į šeimą. Taigi, su jų pagalba mums pavyko, tėvams buvo atimtos teisės, o mes likome iki 18 metų vaikų globos namuose gyventi.
Ir tuo džiaugiuosi. Dabar man 32-eji, pati turiu 3 vaikus ir noriu pasakyti, kad jei kas pamėgintų iš manęs paimti vaikus, tai kaip vilkė juos ginčiau.
Taigi, aš nesuprantu, kaip per tiek metų taip niekas ir nepasikeitė – anksčiau grąžindavo vaikus šeimoms, nes per brangu valstybei buvo juos išlaikyti, o dabar atima, nes apsimoka? Bet abiem variantais labiausiai kenčia vaikai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
