Permainų tikrai reikia
A. Veryga akcentavo, kad kai kuriose rajoninėse ligoninėse padėtis tokia tragiška, kad čia miršta kone visi į jas patekę miokardo infarktą patyrę pacientai. Galbūt šis politikas dėl kai kurių savo pasisakymų ir kalamas prie sienos, bet pastaroji jo mintis, deja, pataikė į dešimtuką visu 100 proc.
Jeigu gyvenate rajone, nutolusiame nuo didžiųjų Lietuvos miestų, verta paskaityti ir dargi paantrinti, jeigu patys esate susidūrę su panašia situacija. Kol tylėsime mes, viską patyrę savo kailiu, situacija nesikeis.
Jeigu itin glaustai – kai kurias rajonines ligonines uždaryti ne reikėtų, bet privaloma! Viena tokių yra ir į vasarą išplatintą ketinamų uždaryti ligoninių juodąjį sąrašą nepatekusi gydymo įstaiga.
Iš ne vienkartinės patirties susidaro įspūdis, kad ši rajono ligoninė tai yra vieta, kur ligonis atvyksta ne būti pagydytas, o pasiųstas Anapilin arba, geriausiu atveju, gauna tiesioginį bilietą į suluošintą gyvenimą.
Išgelbėti gyvybę buvo bejėgiai
Pirmą kartą su rajono ligoninės geriausiais „perliukais“ teko susidurti beveik prieš dešimtmetį. Nei vardų, nei pavardžių neviešinsiu, bet esmė trumpai tokia: garbaus amžiaus moteris patiria infarktą ir greitąja pagalba išvežama į ligoninę.
Čia besikamuodama nepakeliamuose skausmuose prabūna toli gražu ne kelias valandas, nes, nežinia, ar gydytojai nesupranta situacijos rimtumo, ar nežino, kaip elgtis tokiose situacijose, ar...? Tiesą sakant, rasti racionalų paaiškinimą sunku.
Kai pagaliau moteris pervežama į Vilniaus Santaros klinikas ir čia jai padaroma operacija, paaiškėja, kad medikai jau bejėgiai išgelbėti jos gyvybę. Greitai senolė palieka šias žemiškas kančias.
Verta paminėti, kad dėl širdies skausmų senjorė prieš tai ne kartą kreipėsi į šeimos gydytoją, bet ji diagnozavo – tarpšonkaulinių nervų uždegimas. Bravo, gydytoja!
Įdomu tai, kad kol infarkto ištikta moteris gulėjo rajono ligoninėje, šalia gulėjo paskutines gyvenimo akimirkas skaičiuojanti kūną smarkiai apdegusi senutė. Niekas niekur jos nevežė, nes Vilniuje esą nebuvo vietų...
Dėl šios priežasties laiku esą neišvežta ir infarktą patyrusi pacientė. Įdomu, nes kaip paaiškėjo vėliau, vietų Santaros klinikose toli gražu nestigo. Kaip tąkart kiek vėliau teko sužinoti iš vietinės žiniasklaidos, smarkiai apdegusi moteris sostinės ligoninės sienų taip ir neišvydo – atsilaisvino vieta danguje...
Abejoja medikų kompetencija
Amžiną atilsį mirusiems, bet gyvenimas tęsiasi. Situacija po beveik dešimties metų. Viltis sako, kad bėgantys metai turėtų reikšti progresą, gyvenimas grąžina į realybę... Į tą pačią rajono ligoninę paryčiais atvežamas insulto ištiktas asmuo.
Metas nepatogus – budėję rezidentai jau išvykę, gydytojų dar nėra, teišblaško pasimetusi seselė. Kas kaltas, kad gydymo įstaiga paliekama be priežiūros, nežinia – gydytojų aplaidumas, o gal blogai sustrateguota ligoninės veiklos sistema? Normalios pagalbos suteikti nėra kam, ligoniui tepastatoma lašinė.
Po kelių valandų pagaliau kažkas susipranta – situacija rimta, reikia gabenti į gretimame mieste esantį insultų gydymų centrą. Čia pasakoma, kad praėjo per daug laiko, trombolizę taikyti per vėlu, belieka konservatyvus gydymas.
Tai reiškia, kad galimai dėl rajono ligoninės aplaidumo žmogus prarado galimybę išgyventi insultą nepatirdamas liekamųjų reiškinių arba bent jau, kad jie būtų minimalūs.
Ar verta kovoti už rajones ligonines?
Labai įdomu, kad gyventojai nuolatos šviečiami, kaip laiku atpažinti insultą, ragindami nedelsiant kreiptis pagalbos į medikus, nes pirmosios valandos yra lemtingos ir sprendžiančios tolesnį likimą. Deja, rajono ligoninės gydytojai šitą informaciją veikiausiai bus praklausę...
Žinoma, yra situacijų, kai gydytojai bejėgiai, bet ką galvoti tuomet, kai jie nė nebando spręsti situacijos? Kas kaltas – medikų kvalifikacijos stygius, per dideli jiems tenkantys krūviai, netinkama sistema rajonų ligoninėse, žmogiškumo stoka...?
Ir ar tikrai verta kovoti už rajoninių ligonių išsaugojimą? Ar ne geriau sukarti kelias papildomas dešimtis kilometrų iki didesnio miesto ligoninės ir ten gauti kvalifikuotą pagalbą negu vykti čia pat, bet niekada nebepakilti iš ligoninės lovos? Kam reikalingos ligoninės, kur tegali pagulėti lovoje šalia kitų likimo draugų, kurie taip pat laukia – gal kažkas teiksis suteikti pagalbą?
Šis straipsnis yra kreipimasis į tuos, kurie susidūrė su panašiomis situacijomis. Metas liautis tylėjus, dalinkitės tuo, ką teko išgyventi. Kol baugščiai tylėsime, niekas nesikeis ir toliau tyliai iš pasaulio iškeliaus mums brangūs žmonės.
Teatleidžia tie rajonų medikai, kurie dar nepraardę nė žmogiškumo, nė kažkada universitetuose įgytų žinių, bet jie tėra mažas žiburėlis.
Dalinkimės savo istorijomis, kad jas išgirstų tie, kurie turi galios keisti šią begriūvančią sistemą!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
