Negalima vieno tik kaltinti, aš, matyt, žmonai irgi kažkuo neįtikau. Ilgai stengiausi nekreipti dėmesio į jos nesąmones, o pasakęs viską, kas man netinka, patikėdavau, kad gal šį kartą bus kitaip. O gal šįkart? O gal šį... Gal pagaliau... Niekas nepasikeitė, absoliučiai niekas.
Viskas taip, kaip nori ji
Aš šeimą įsivaizdavau vienaip, ji kitaip. Vietoje to, kad būtume susitarę bendrą viziją, viskas turėjo būti pagal ją. Biudžetas bendras ar iš dalies atskiras? Kaip žmona pasakys. Ir taip visais klausimais.
Pavyzdžiui, sprendžiam, ką veiksim savaitgalį. Aš pavargęs po darbo noriu ramybės namuose, ir taip dažnai visur vykdavome. O jai užsidega aplankyt kokius draugus. Sakau, tu važiuok, jei nori, bet aš noriu pailsėti. Tol grizindavo, kol padarydavau, kaip ji nori. Jeigu bandydavau gražiai paaiškinti savo poreikius, tada apsiverkdavo ir sakydavo, kad visai nekreipiu dėmesio į jos norus. Kad normalios šeimos visur važiuoja, o mes sėdim namie. Tikrai nesėdėdavom kiekvieną savaitgalį! Bet nesvarbu, ji nori į svečius, viskas.
Net mano darbas buvo mūsų bendras reikalas. Buvusiame darbe uždirbau vidutiniškai, krūvis buvo normalus, likdavo laiko vakare nueiti į sportą, pabūti su šeima. Aplinka buvo gera ir su kolegomis draugavom. Bet jai netiko. Pradėjo manipuliuoti, sakydavo, kad aš galiu daugiau. Kaip žmogui paaiškinsi, kad ir taip esi patenkintas? Ėdė, ėdė, ėdė...
Atsisakiau vieno darbo pasiūlymo, kur buvo didesnė alga, bet ir daug viršvalandžių – nenorėjau prarasti viso laisvalaikio, o su pragyvenimu problemų neturėjom, kad reiktų plėšytis. Skandalas! Viskas! Aš jos nemyliu, jei nenoriu suteikti viso ko geriausio, – tokie va pareiškimai. Manipuliavo, ėdė ir įkalbinėjo tol, kol pakeičiau darbą. Tai atrodė lengviausia išeitis.
Skaudu, kad ir kaip tėvas buvau nustumtas į antrą planą. Vaikas abiem buvo pirmas, tai ji daugiau patirties už mane tikrai neturi. Bet visur kontrolė. Einu žaist su vaiku – seka iš paskos ir grizina, kad vakare nežaisčiau aktyviai, paskui nemiegos. Ryte trinu košę – varto akis, kaip galima ryte duoti daržovių košę, kai „visi žino, kad tik kruopas ryte virt reikia“.
Žingsnis po žingsnio atsitraukiau. Mažiau pradėjau užsiimti su vaiku. Žaisdavau, bet praust ar maitinti jau nesivarginau – vis tiek viską dariau blogai. Sėdėdavau tam darbe visus viršvalandžius ir dar daugiau. Nesinorėjo grįžti namo. Tada prasidėjo isterijos, kad nepadedu su vaiku, nebūnu namie. Bet tu pati tą padarei! Niekas nenori būti visą laiką kritikuojamas. Žmogus bėga iš ten, kur jį muša.
Reikia pasikalbėti
„Reikia pasikalbėti“ buvo mėgstamiausia jos frazė. Žmogus gyveno santykių aiškinimusi. Pavargęs esu nešnekus, tai ji ateidavo tragišku veidu ir klausdavo, ką tokio man padarė, kad ignoruoju. Neignuoruoju, šiaip tylesnis šiandien...
Pasakiau, kad draugas mano nori skirtis su žmona.
„Reikia pasikalbėti... Man baisu, kaip tu gali draugauti su žmogum, kuris nesaugo šeimos vertybių? Tau reiktų kitų, normalių draugų, nes jeigu pirmas krestelėjimas ir galvoja apie skyrybas, tai paskui ir tau nesąmonių į galvą pripūs...“ – va, koks buvo atsakymas.
Kelias savaites nepasakau komplimento ar kurį laiką nepadovanoju gėlių – reikia pasikalbėti. Vieną vakarą iš dešimties noriu ne su ja žiūrėti laidą, o paskaityt knygą – reikia pasikalbėti, per mažai laiko leidžiam kartu. Pasakau, kad buvusi bendrakursė išgražėjo (kai kartu pamatom ją feisbuke) – reikia pasikalbėti, kodėl tau kitos gražios. Ojoptvai...
Paranoja?
Santykiai neišvengiamai ėmė prastėti. Bet aš dar laikiausi. Vesdamas tikėjau, kad visam gyvenimui, buvo juk ir vaikas, mylėjau giliai viduje dar tą moterį. Stengiausi nekreipti dėmesio ir bandyti išsilaikyti, kaip yra. Bet ji juto, kad jau šūdas darosi, o tada jai prasidėjo paranoja.
Tikrinimas, kontrolė – bjauriausi dalykai. Išeinu su draugais: „Kur eini, kas tiksliai bus, kada grįši, papasakosi viską, kaip sekėsi.“
Išeina į darbą anksčiau manęs, skambina: „Tu namie?“
Nu tai kur aš dar, blemba, galiu būti? Gal pas mergas, nežinau, ko ji prisigalvodavo.
Vis užmesdavo tarsi juokais apie meilužes, bet nebūdavo juokinga. Ėmė be sustojimo klausinėt, ar myliu, ar ji man graži... Kas iš viso buvo juokinga, nes ji labai graži. Mano buvusi žmona labai ryškios, patrauklios išvaizdos, tamsi gražuolė. Bet kas iš to... Nebesinori sakyt jokių gražių žodžių, kai kasdien tavęs klausia: „Ar myli mane?“
Ir pasakysiu tiesiai – kai kasdien klausia, ar dar yra patraukli, ar noriu mylėtis ir ar tikrai mylėdamasis nefantazuoju apie kitas... Tas noras išvis dingsta. Liūdnas juokas: atrodė, kad ji ne tik mano kiaušus, bet ir visą penį laiko prispaudusi koja.
Amžinai nelaiminga
Stengiausi ir viską dariau, niekas netiko. Kokiu ji mane matė, tokiu laikui begant ir tapau. Iš namų į darbą bėgančiu, vaiku lygiaverčiai nesirūpinančiu, komplimentų nesakančiu, sekso nenorinčiu, jausmų nereiškiančiu ir tylomis užsidariusiu piliečiu. O ji tapo amžinai nelaiminga.
Amžinai kančios veidas. Aukos. Kaip ji yra nuskriausta. Paskutiniais metais net buvo toks momentas: ateina pas ją draugė, klausia, kaip gyveni ir panašiai, o ji perverčia akis ir sako: „Žinai... Kaip visada... Namie tokia įtampa...“
Ir: „Nuo vyro visi nervai baigia išlėkti...“
Va taip taktiškai pasiskųsdavo savo nelaiminga santuoka. O po trejų metų ji baigėsi. Bandymų viską taisyti net nesuskaičiuoju, iki pat skyrybų mylėjau žmoną ir tikėjausi, kad moteris, kurią pamilau pradžioje, dar sugrįš. Bet ją pakeitė ta viskuo, o ypač manimi, nepatenkinta kankinė ragana. Ir jokios kalbos nei prašymai jau nepadėjo.
Skyrybų paprašiau aš. Gal daug dar metų būčiau kentėjęs, bet mane supurtė vienas momentas. Kažką jai sakiau ir išgirdau, kad čia ne mano balsas. Ne mano žodžiai. Kad nebe tas aš žmogus, kuris buvau ir tikrai ne geresnis. Kad sunaikino mane tie santuokos nervai ir padarė bjauriu patinu. Aš norėjau susigrąžinti save bent truputį. Man reikėjo kažką keisti.
Esu tikras, dabar ji guodžiasi visoms draugėms. Kad ne tik vyras buvo siaubingas, bet dar ir paliko. O jos ją ramina ir sako: „Asilas, nevertino ką turi, nesupranta, ką prarado...“
Tiesa ta, kad vertinu – išeiti nusprendžiau tik gerai įvertinęs, ką turiu. O su tokia žmona, manau, visi vyrai išprotėtų. Linkiu jai nusiraminti ir bent kartą pažiūrėti į savo klaidas. Gal ateityje nebesuės gyvenimo kitam žmogui.
Sėkmės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
