Aš nelabai noriu, kad ateitum į mano namus, bet mes turime vaiką ir tai keičia viską, ar ne?
Prieš kiekvienas Kalėdas sūnelis klausia, ar tėtis ateis ir aš negaliu jo nuvilti. Negaliu žiūrėti į tas ilgesio pilnas akeles abejingai.
Kiekvieną kartą, kada jis springdamas giriasi močiutei „o pas mane tėvelis buvo!“, man gumulas užstringa gerklėje.
Tada tenka nuryti paskutinį išdidumą. Nors to tikrai nenoriu, vėl tau skambinu ir vėl maldauju ateiti pas mus per šventes. Užsukti nors valandai. Paskui nusileidžiu iki pusės valandos, paskui iki ketvirčio, kol galų gale sutinku ir penkioms minutėms, kad tik ateitum.
Iš pradžių tu klausai abejingai, paskui pradedi išsidirbinėti. Gal ateisiu, gal ir ne, dar nežinau, nu gal, žiūrint ką pasiūlysi... Šlykštu klausytis.
Iš tavo balso girdžiu, kaip tau patinka mano maldavimai. Matyt, įsivaizduoji, kad darau tai dėl savęs. Dėl to, kas tarp mūsų buvo. Juk toks alfa patinas neleistų sau patikėti, kad taip draskausi dėl mūsų sūnaus.
Ateini visada pavėlavęs, kada vaikas pro langą jau pražiūrėjo visas akis ir iš nekantrumo net pradėjo drebėti. Įeini pasipūtęs kaip povas, nudrebi striukę ant sofos.
Tu net nenusiauni parodydamas, kiek mažai mes tau rūpim. Eini prie eglutės, pakišęs sūneliui vieną pirštą, nesiklausydamas, ką jis tau sako.
Įteiki pigią plastmasinę mašinėlę, kokių sūnus turi jau penkias. Nežinau, ar pirkai jas urmu, nes kasmet dovanoji tokią pačią, tik kitos spalvos. Jau turim raudoną, mėlyną, žalią, pilką ir geltoną.
Net už šitą išmaldą tu prašai šio to mainais. Prašai sūnaus apkabinti tėtuką. Juokais paklausi, ar mamytę lanko kitas dėdė. Prašai papasakoti, ar mamytei tas dėdė patinka.
Man iš pykčio gniaužiasi kumščiai. Bet nieko negaliu. Negaliu kelti skandalo, kai sūnus tavęs šitaip laukė. Negaliu gadinti jam penkių minučių su tėtuku. Negaliu atimti tų niekingų dėmesio trupinių, kuriuos jam atsainiai numeti.
Bet žinai... Šiemet neskambinsiu. Šiemet išsiversim be mašinėlių, be purvinų pėdsakų ant grindų, kurie lieka tau išėjus.
Prie durų stovi lagaminai. Rytoj su sūneliu išskrendame į kitą šalį, kitą miestą.
Aš visus metus taupiau kiekvieną centą. Kad galėčiau padovanoti jam tikras Kalėdas. Be laukimo. Be pigių spalvotų mašinyčių ir to, kaip tu išeini jo nepabučiavęs.
Aš dirbau kaip apsėsta, nematydama dienos šviesos, kad mano sūnus pagaliau pajustų tikrą Kalėdų dvasią.
Aš žinau, kaip bus. Mes ilgai vaikščiosime po išpuoštą miestą, o jei pavargsime, prisėsime toje kavinėje, kuri mums pirma patiks.
Gersim karštą šokoladą ir juoksimės iš rudų saldžių ūsų mano panosėje. Kalėdinėje mugėje pirksim meduolius, karštus gėrimus, kepintus kaštonus, dešreles ir visokius niekučius.
Gėrėsimės išpuoštomis vitrinomis ir kartu ieškosim dovanos seneliams. Aš siūlysiu ką nors praktiško, sūnus – juokingo. Galų gale nupirksim ir viena, ir kita.
Vakare pavargę sudribsim į lovą viešbučio kambaryje, apsvaigę nuo miesto garsų, kvapų, naujų potyrių ir naujo džiaugsmo.
Prieš išvažiuodami įmesim į fontaną monetų, nes mes tikrai ten dar sugrįšim.
Bus puiku. Nesuvaidinta. Neišmaldauta. Tikra. Nepyk, sūnus nepaklausė, ar tu važiuosi.
Manau, abu žinom, kodėl.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
