Tą akimirką norėjau tiesiog nebūti. Man buvo vis vien, kas su manimi atsitiks. Vairuotojas, pamanęs, kad esu nesveika, tik pasuko pirštu prie smilkinio ir apvažiavęs mane nuvažiavo savo kelias, o aš nuleidus galvą ėjau toliau net nesuvokdama, kur einu…
Galvoje sukosi tik viena mintis – vargšas sūnelis… Kaip jis dabar be manęs gyvens… O kaip aš gyvensiu be jo? Širdis plyšo iš skausmo…
Privertė persikelti į kaimą
O viskas prasidėjo taip nekaltai. Anytos namuose kilo ginčas dėl to, kad aš nesutinku iš miesto persikraustyti į kaimą. Ginčo metu anyta tiesiog išplėšė iš mano rankų devynių mėnesių kūdikį ir liepė eiti, kur noriu. Puoliau prie anytos bandydama susigrąžinti sūnų, bet mano vyras neleido to padaryti ir išstūmė mane pro duris lauk…
Nesuprantu, kodėl tąsyk nekovojau. Kodėl nesilaužiau pro uždarytas duris ir nekviečiau policijos. Greičiausiai dėl patirto šoko. Dabar, jei kas iš manęs sugalvotų atimti vaiką, pasielgčiau kitaip – išdaužyčiau langus, iškabinčiau akis, kovočiau iki mirties. O tada tiesiog verkdama nulėkiau pas mamą, gyvenančią toje pačioje gatvėje, kaip ir anyta, su viltimi sulaukti pagalbos.
Mama nepadėjo. Ji tik pasakė: „Esi pati kalta. Kokį vyrą išsirinkai, tokį ir turi. Žinok, tavęs atgal gyventi nepriimsiu. Nes nupjautos duonos riekės atgal nepriklijuosi. Eik, kur nori.“ Aš ir išėjau.... Gerai, kad ne iki tvenkinio...
Sūnų man grąžino po paros. Visą tą laiką aš praverkiau. Niekada nesu verkusi taip ilgai. Bijodama jo ir vėl netekti, susitaikiau su vyru ir išpildžius jo norą – persikrausčiau gyventi iš miesto į jo gimtąją kaimą, kuriame gyveno ir jo mama.
Pasakė, ką galvoja
Dabar analizuojant savo praeitį suvokiu, kad tai buvo viena iš didžiausių mano gyvenimo klaidų. Bet jos išvengti nebuvo jokios galimybės. Mama atsisakė padėti, o savo lėšų pragyvenimui su mažu kūdikiu tuomet neturėjau.
Gyvenant kaime santykiai su anyta buvo visada įtempti. Nors ji retai kada užsukdavo į svečius, kaip ir aš pas ją, tačiau ji visada žinojo, kas vyksta mūsų namuose – mano vyras jai viską išpasakodavo.
Panaudodama šią informaciją anyta kūrė apie mane gandus. Juokėsi ir kritikavo už akių. Kaimas ne miestas. Viską, ką ji apie mane kalbėjo, žmonės man tuojau pat perduodavo. Be apkalbų kūrimo ji nuteikinėjo prieš mane ir mano vyrą ir visą jų giminę. Aš vis labiau savimi nepasitikėjau, o vyras vis labiau įžūlėjo.
Anyta turėjo tokią didelę įtaką savo sūnui, kad jis net Naujuosius metus, ir kitas šventes švęsdavo pas ją, mane palikęs vieną namuose su vaikais. Kartais net ir su sergančiais…
Vienu metu vyro mama taip suįžūlėjo, kad net išdrįso drėbti man tiesiai į akis: „Nepatinki tu man, esi svetimas žmogus ir visada tokia liksi. O va kita marti geresnė ir visada bus arčiau širdies.“ Jos žodžiai mane labai užgavo. Nepaisant visko, kas man nutiko, visada stengiausi būti gera ir mandagi marti. Nepavyko. Per prievartą mielas nebūsi.
Atleisti nebegali
Praėjo daug laiko. Aš susitaikiau su pralaimėjimu ir stengiausi nekreipti dėmesio į anytos intrigas. O ji susenus netikėtai pamiršo savo neapykantą man. Dabar ji jau bando užmegzti su manimi artimesnį ryšį. O man to nereikia. Esu šalta ir abejinga, nes taip ir negaliu jai atleisti už visas savo ašaras, kančias ir suluošintą gyvenimą.
Turiu du sūnus. Tikrai niekada nepasielgčiau su savo marčiomis taip, kaip elgėsi su manimi mano anyta. Nes myliu savo vaikus ir noriu, kad jie būtų laimingi.
Kai išgirstu, kaip seni žmonės skundžiasi savo vaikais ir sunkia senatve, visada pagalvoju – kažin ar tik nebus tai atpildas už kažkada padarytas skriaudas? Ne, visgi teisingas yra posakis – kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi…
Turinys pirmą kartą publikuotas 2019 metų sausio 9 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
