Parašęs šį rašinį, galėsiu ramiau užmigti – išsikalbėsiu. O tada teiskite mane – juk homoseksualus vaikinas vien savo prigimtimi nusipelnė būti pasmerktas, sutryptas ir paliktas vienas su savo mintimis, nuomone ir emocijomis.
Parašiau laišką.
Aš tikiuosi, kad Tu tai perskaitysi. Ir perskaitęs suvoksi, kas tarp mūsų nutiko. Kodėl aš išėjau ir nenorėjau grįžti. Tačiau vis prisimenu tas akimirkas, kai beveik maniau, kad galbūt tapsi mano pasauliu.
Nesmerkiu tavęs. Tačiau daugiau nė už ką neprisileisiu, todėl būk geras – ištrink tą pakvietimą draugauti feisbuke, kurį vėl lyg niekur nieko atsiuntei po kelių mėnesių, kai visa tai įvyko.
Aš jo nei patvirtinsiu, nei trinsiu – nenoriu daugiau daryti jokių sprendimų ir tuo kažką tau parodyti. Ne todėl, kad vis dar pykčiau. O todėl, nes, deja, esi pavojingas ir galvoji, kad gali žaisti kitų gyvenimais, lipti per galvą griaunant kitų žmonių likimus, kėsintis į jų karjerą.
Menkai pažįstu pasaulį ir pasitikiu žmonėmis. Dar sergu depresija. Todėl ne kartą tau sakiau, kaip man būna sunku suvokti, kad žmonės elgiasi su manimi nesąžiningai. Nes atrodo, kad aš pamilau. Ir galiu atiduoti viską. Mane apgauna. Tačiau čia jau mano bėda, ne tavo.
Blogiausia yra tai, kad po tavęs manyje liko tuštuma. Lyg būtum tas paskutinis lašas taurėje, kurią sutrupinai taip, kaip norėjai sutrupinti mano širdį.
Galvojome kurti gyvenimą kartu, pameni? Aš tave priėmiau visokį – piktą, liūdną, linksmą, atsipalaidavusį, kartais kalbantį, atrodo, nesąmones, nors už jų slypi kažkokia prasmė. Ir būčiau galėjęs nuogomis rankomis išrauti visus dilgėlynus, į kuriuos tu esi įpuolęs.
Su tavimi buvo gera kalbėtis ir dalintis savo emocijomis, nes galbūt tau rūpėjo tai, kaip jaučiuosi. Buvau su tavimi tikras ir atviras. Žinoma – darydavau klaidas. Daug dirbau. Pavargdavau. Todėl ne visada skyriau laiko.
Tačiau skyriau tiek, kiek galėjau. Stengiausi surasti mums bendrus namus. Nenorėjau tavęs skriausti, todėl neėmiau iš tavo sąskaitos nė cento, skatinau ir patį taupyti, o ir kalbėdami apie bendrą gyvenimą, tarėmės, kad viską dalinsimės ir nebūsi tas, kuris turi kažką išlaikyti.
Man buvo sunku ir skaudu. Tačiau buvai man lyg kokia paguoda. Pirmomis dienomis. Vėliau ėmė ryškėti tavo charakteris iš arčiau. Bet vis tiek tave priėmiau. Maniau – juk tai antroji pusė, ji nebus tobula, nes juk ji irgi tėra žmogus. O ir meilė yra tas jausmas, kai net trūkumai tampa privalumais.
Turiu tau naujieną – aš irgi nesu tobulas. Ir dar nevėkšla, todėl netyčia sudaužiau tavo telefoną, kai jis iškrito iš rankų. Ar pameni, ką tada sakiau? Kad atlyginsiu, net sumą sutarėme. 200 eurų, tiesa? Paprašiau duoti mėnesį laiko, nes juk normalūs žmonės planuoja finansus, negali tiesiog atverti piniginės ir švaistytis pinigais. Manai kitaip? Jei taip – sveikinu, tu dar nepažįsti gyvenimo, ir nežinau, kaip būtume planavę bendrus finansus. Beje, tu sutikai. Iš pradžių.
Ar pameni tą tikrą priežastį, kodėl nesame kartu? Kai paskambinai man tą vakarą stipriai apsvaigęs, ne todėl, kad patyrei didelį sukrėtimą, o šiaip sau – iš pramogos. Kaip tąkart mane išgąsdinai. Griebęs telefoną skambinau tavo mamai ir paprašiau grįžti namo. Ji tą ir padarė.
Ką man tada pasakei? Kad pyksti, jog taip pasielgiau? Kad ir ateityje darysi kažką panašaus? Gal tu džiaukis, kad policijos ir medikų neiškviečiau. Tą naktį nesumerkiau akių. Ir sudvejojau, ar išties su tokiu žmogumi noriu bendros ateities. Ir žinai, ryte tikėjausi, kad prasiblaivęs galvosi visai kitaip. Ir tada tu man tėškei, kad esi labai piktas ant manęs, jog rūpindamasis tavo sveikata ir gyvybe, po velnių, pranešiau tavo mamai. Ir iš to pykčio dar pasakei, kad esu su tavimi tik dėl pinigų.
Žodis po žodžio ir staiga lyg žaibas trenkė mintis – o kodėl aš su tavimi ginčijuosi? Nepaėmęs nė vieno euro, esu su tavimi dėl pinigų? Gerai. Jei nori svaigintis ir apsvaigęs panirti į nežinia kur, daryk tai vienas. Pasiūliau mums nebesikalbėti. Nesutikai. Ir tada kaip įmanoma švelniau pasakiau tau, kad aš nenoriu tavęs. Viskas. Man to gana.
Ir tolesni tavo veiksmai tik patvirtino, kaip teisingai ir įžvalgiai nusprendžiau. Mėginai mane įbauginti – atvažiavai į miestą, kuriame gyvenu, reikalavai susitikti, nes kitaip žadėjai „pakišti kiaulę”, tada sukelti sumaištį mano darbe papasakojęs, kad esu gėjus. Iš tavęs ten būtų tik pasijuokę. Bet tai vis tiek rodė tavo kėslus pasikėsinti į mano karjerą.
Mes nesusitikome ne todėl, kad nebūčiau norėjęs, o todėl, nes tavo žodžiai buvo grasinantys. Pamaniau, kad nešiesi kažkokį rūgšties buteliuką ir žiebsi jį man į veidą. Mano vietoje būtum pasielgęs lygiai taip pat.
Parašiau tau, kad neliksiu skolingas ir grąžinsiu už telefoną pinigus. Staiga pakėlei sumą iki 300 eurų ir pareikalavai pervesti DABAR. Taigi, iš pradžių nori pakenkti man darbe, už kurį gaunu pinigus, o tada dar ir tų pinigų?
Tada parašė tavo mama, kad pergyveni… dėl telefono. Ne dėl manęs, kad kaip jaučiuosi po tokio tavo elgesio. O dėl telefono. Staiga tas daiktas tapo svarbiausias. Ok – gyvenk su savo telefonu. Parašiau – grąžinsiu pinigus dalimis, viso 200 eurų, pirma įmoka – kitą mėnesį. Ir tada prasidėjo nepasitenkinimas. Todėl nieko nuostabaus, jog nesileidau į jokias kalbas ir teištariau, kad jei esi nepatenkintas mano galimybėmis, kreipkis į teismą. Užblokavau tave visur, kur įmanoma, išsisaugojau tik banko sąskaitos numerį.
Grasinanti žinutė iš tavo patėvio – štai kas sekė tada. Ką ten buvai pasakojęs apie jį? Kad jo nekenti. Rodei žinutes, kuriose jis graso tave sumušti, iškeikė, žemino. Lėkei pas jį prispyrus reikalui mane išgąsdinti. Nereaguoju. Staiga skambutis – vėl iš tavo patėvio. Pokalbis buvo labai jau trumpas. Jis man vieną sakinį apie telefoną, aš jam – vieną sakinį apie teismą. Jis ten burbuliuoja kažką – aš dedu ragelį. Viskas.
Sėdžiu sau darbe prie rašomojo stalo, laukiu atlyginimo, kai galėsiu pervesti tau tuos nelemtus pinigus. O tada, tik pamanykit, skambutis iš policijos. Suprask, pavogiau aš tavo tą telefoną.
Ar pasakei tyrėjui, kad ketinau tuos pinigus grąžinti? Kad išdėsčiau visas sąlygas? Prisimink, kas nutiko. Susitariau su tuo tyrėju tą patį, ką susitariau ir su tavimi – nepasiekei nieko. Visiškai neįbauginai. Ir jei jau visai atvirai – vos pats neatsidūrei teisme už visus tuos grasinimus. Tačiau esi jaunas. Negi čia griausi tavo gyvenimą. Nors maniškį su savo patėviu, telefonu, darbu ir policija norėjai aplamdyti.
Ir sumokėjai tik už to telefono remontą. Viso – ne pilnas 100 eurų. Pervedžiau pirmą mėnesį viską. Ar už tai galėjai nusipirkti meilę? Pasitikėjimą? Rūpestį? Kas tau apskritai yra svarbiausia šitame pasaulyje?
Žinai, ir vis dėlto, negaliu ant tavęs pykti. Esi tik sužeista siela. Tavo šeimoje daug pykčio ir ji dega noru vienas kitam pakenkti. Išmokai konkuruoti. Tačiau ar meilė grįsta konkurencija?
Prašau tik vieno – kai kursi kitus santykius ir norėsi, kad tave mylėtų, nekartok tokių klaidų, kurias padarei kartu su manimi. Tu nesi dievas, kad žaistum kitais ir šitaip juos skaudintum. Ir nei manimi, nei tavimi daiktai nepasirūpins, kai bus taip blogai, jog norėsis svaigintis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
