Gal aš taip jautriai reaguoju dėl to, kad laukiuosi, bet mano vyras irgi buvo pasibaisėjęs, tai ne man vienaip viskas taip nenormaliai atrodo.
Esmė tame, kad mane pribloškė šlykšti dėstytojo reakcija į mano nėštumą. Norėjau paviešinti ir jos vardą, bet ateityje vis tiek teks baigti studijas, tad nenoriu problemų. Tik noriu papasakoti, kokių baisių žmonių yra...
Laukiuosi antro vaikelio. Viso pirmojo nėštumo metu, beveik iki pat gimdymo, sąžiningai lankiau paskaitas, po to metams buvau pasiėmusi akademinių atostogų.
Tačiau per tuos metus augindama sūnų vėl pastojau. Antras vaikelis labai laukiamas. Norėjome su vyru auginti dvynukus, bet kad jau neišėjo, nusprendėme turėti pametinukus, kad vienam sūnui nebūtų nuobodu augti. Ir mūsų svajonė išsipildė, antrasis vaikelis netruko pasirinkti mūsų šeimą. Esame visi euforijoje ir labai laukiame savo antrojo stebuklėlio.
Kadangi mano vyras pakankamai gerai uždirba, aš galiu nesirūpinti dėl šeimos išlaikymo, neskubu nei su darbais, nei su mokslais. Kai jau vaikučiai paaugs, tada ir pasibaigsiu savo studijas, ieškosiu darbo. O kol kas atsiduodu mamystei.
Tad vieną dieną norėjau susitvarkyti dokumentus universitete ir ilgesniam laikui susistabdyti studijas. Su savo pusantrų metų pirmagimiu lakstau po universitetą visa laiminga ir netikėtai susitinku savo dėstytoją. Jos veidas persimainė, akys išsprogo tik. Kad suriko ant viso universiteto: „Tai vėl nėščia? Ar čia po pirmo vis dar pasitaisius?“
Nuo grubios replikos susilaikiau. Tai tik sumurmėjau, kad taip, laukiuosi. Po tokios frazės dėstytoja vėl šovė: „Tai kada per tuos vaikus mokslus pabaigsi? Reikia pirmiau diplomą gauti, gerą darbą, išsimokslinti, tik po to jau vaikus daryti.“
Tada jau nebesusilaikiau, pasiėmiau savo sūnų ir apsisukusi pabėgau. Gumulas gerklėje užspaudė žodžius. Per ašaras nieko nebemačiau. Kūkčiojau visą naktį. Kažkokia moteriškė rėkia ant manęs, kodėl aš kuriu šeimą?
Pabaigsiu aš tuos mokslus, Jėzus Marija... Aš juk prie nieko nesikabinėju, kas karjerą daro ir nekamantinėju, kodėl jie vaikų negimdo pabaigę universitetą ir gavę gerą darbą. Nesmerkiu, kai poros gyvena „susimetusios“ ir nedraskau akių, jei nusprendžia viską palikti ir pakeliauti po pasaulį.
Man labai gaila, kad kažkam atrodo nenormalu, jog jauni žmonės šiais laikais pirmenybę teikia šeimai, o ne karjerai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
