Sirgo cerebriniu paralyžiumi
Jaunuolį, nuskriaudusį savo mamą, pažinojau nuo vaikystės, nuo tų laikų, kai jis dar lankė darželį, kuriame dirbau auklėtoja. Berniukas turėjo įgimtą negalią – cerebrinį paralyžių. Didžiulių mamos ir gydytojų pastangų dėka, vaikas atsistojo ant kojų tik sulaukęs penkerių. Tuo metu jis išmoko tarti ir keletą žodžių.
Pradėjus lankyti darželį, neįgalaus berniuko fizinė ir psichinė sveikata pradėjo taisytis dar sparčiau. Mama net tikėjosi, kad jis galės lankyti bendrojo lavinimo mokyklą.
Tačiau jos svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Vaikas mokykloje dėl hiperaktyvumo nepritapo. Teko jį vesti į specialią ugdymo įstaigą, skirtą neįgaliems vaikams, kuri yra nutolusi nuo namų net 45 km.
Visą savaitę berniukas praleisdavo mokykloje, į namus grįždavo tik savaitgaliais. Tėvai ilgėjosi sūnaus. Dažnai lankė, pirko skanesnį kąsnį, gražesnį rūbą ir žaislų, kad tas nesijaustų vienišas ir atstumtas. Kai vaikas sulaukė pilnametystės, tėvai su džiaugsmu jį parsivežė namo net neįtardami, koks pragaras jų laukia ateityje. Pagyvenus namuose vaikinas tapo nevaldomas.
Bandė išprievartauti savo motiną
Aukštą jaunuolį net tėvui buvo sunku sutramdyti. Jis dienomis betiksliai vaikščiodavo kaimo gatvėmis kalbindamas žmonės. Iš jaunuolio išvaizdos ir kalbėsenos buvo matyti, kad jis turi negalią ir visi aplinkui stengėsi jo neužkabinti, kad nesupykdytų.
Aš visada stebėjausi, kodėl jo tėvai leidžia taip laisvai visur vaikščioti. Jis be fizinės negalios turi dar ir psichinę. O tai reiškia, jis gali lengvai pražūti – patekti po mašinos ratais, paskęsti tvenkinyje.
Bet tėvai visada pasiteisindavo, kad negali jam uždrausti išeiti iš namų, nes būdamas uždarytas jis tampa labai agresyvus – daužosi, gadina baldus, rėkia ir skriaudžia namiškius.
Kartą, vieno tokio pasivaikščiojimo po kaimą metu, vietiniai neįgalų vaikiną, vardan juoko, prigirdė ir jis girtas sugrįžęs į namus stipriai sumušė savo mamą... Moteris tuomet iškvietė policiją vildamasi, kad sūnų uždarys į psichiatrinę ligoninę, tačiau pagalbos nesulaukė. Policija paaiškino, kad negali to padaryti prieš jaunuolio valią, kol tas nepadarė didesnio nusikaltimo.
Ir jie sulaukė. Vieną dieną, kai tėčio nebuvo namuose, jaunuolis vėl žiauriai sumušė savo mamą ir pabandė ją išprievartauti…
Šį kartą policija sureagavo tinkamai. Jaunuolį išvežė į pensionatą, skirtą psichiškai neįgaliems žmonėms, kuriame jis praleis visą savo likusį gyvenimą. O kodėl negalėjo taip pasielgti anksčiau? Kam reikėjo laukti tokios baisios atomazgos? Jis galėjo ne tik savo mamą pražudyti, bet ir kitus šalia gyvenančius žmonės ir jų vaikus. Įdomu, kas tada būtų už tai atsakingas?
Tėvai patys kreipėsi į policiją
Pažinojau ir dar vieną šeimą, turinčią neįgalų sūnų. Šis jaunuolis jau lankė bendrojo lavinimo mokyklą, tačiau mokėsi pagal adaptuotą programą. Jam užaugus šeima taip pat patyrė labai didelius vargus.
Dirbti vaikinas niekur negalėjo. Neturėjo nei įgūdžių, nei kantrybės. Todėl vienintelė likusi pramoga jam buvo gatvė. Ten jis susirado netikusius draugus, su kuriais gėrė ir vagiliavo. Kartą padarius didelį nusikaltimą jį suėmė policija.
Tėvai tikėjosi, kad ten išsiaiškins apie vaikino negalią ir uždarys į kokią gydymo įstaigą, tačiau policija, nenustačius ligos, vaikiną pasodino į kalėjimą… Kol jis ten sėdėjo, nuo patirtų išgyvenimų mirė jo tėtis.
Iš kalėjimo jaunuolis sugrįžo su dar labiau pakrikusia psichika. Greitai apsivogė ir buvo vėl pasodintas į kalėjimą... Šiuo metu jis ir vėl laisvėje.
Grįžęs iš įkalinimo įstaigos jis toliau šlaistosi gatvėmis gąsdindamas žmonės. Neseniai išgirdau, kad jo mama ir vėl kvietė policiją. Sūnus grasino ją nužudyti. Mama aiškiai suvokia, kad sūnus yra neįgalus ir prašo jį uždaryti į psichiatrinę ligoninę, bet jai atsakas vienas – prievarta į psichiatrinę ligoninę žmogaus išvežti negalima, kol jis nepadarė sunkaus nusikaltimo… Ir vėl laukiama nusikaltimo…
Pažįstu ir dar keletą šeimų, kuriose gyvena neįgalūs suaugę vaikai. Ir visos jos kenčia… Tyliai kenčia. Nes žino – pagalbos nėra… Nėra įstaigų, besirūpinančių tokių suaugusių ligonių kasdienybe. Ypač kaimuose. O jeigu ir yra – jos tikrai blogai atlieka savo funkcijas.
***
Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas komentavo, jog skaitytojos susirūpinimas suprantamas – išties sunkią psichikos negalią turintys žmonės gali tapti iššūkiu ne tik jų šeimoms, bet ir visuomenei, kai nėra aiškiai žinoma, kaip turėtume teisingai su jais elgtis. Visgi ji nėra teisi teigdama, kad pagalbos nėra.
„Jei psichikos negalią turintis žmogus akivaizdžiai kelia grėsmę sau ar aplinkiniams, į medikus pagalbos gali kreiptis tiek jo artimieji, tiek policijos pareigūnai, jei yra iškviečiami į tokio žmogaus sukeltą įvykį. Policijos pareigūnai, jei jie įtaria sunkius psichikos būklės sutrikimus, privalo kviesti medikus arba patys pristatyti asmenį į psichiatrijos įstaigą.
Be to, psichikos negalią kenčiantis žmogus gali būti pradėtas gydyti ir be jo sutikimo.
Kad būtų pradėtas stacionarinis tokio asmens gydymas, gydytojas-psichiatras turi atlikti pirminį asmens psichikos sveikatos būklės patikrinimą. Jį gali inicijuoti paciento artimieji, kreipdamiesi į gydytoją-psichiatrą ar sveikatos priežiūros įstaigą, raštu nurodydami konkrečius asmens psichikos sutrikimo požymius.
Net jei pats žmogus nesutinka būtų tiriamas, gydytojas, jei įtaria sunkius psichikos sutrikimus, turi teisę nuspręsti atlikti pirminį asmens psichikos sveikatos būklės patikrinimą. Sutikimą atlikti neveiksnaus šioje srityje žmogaus psichinės būklės tyrimą gali duoti ir teismas.
Skubi psichiatrinė medicinos pagalba žmogui gali būti suteikta be jo sutikimo tuomet, kai jo gyvybei gresia realus pavojus. Tačiau siekiant apsaugoti žmogaus teises bei išvengti galimo kitų žmonių piktnaudžiavimo tokio žmogaus padėtimi, paguldytas į psichiatrijos įstaigą jis gali būti tik jo paties sutikimu ar teismo leidimu.
Ištikus krizei į psichiatrijos ligoninę priverstinai žmogus gali būti paguldytas ne daugiau kaip 3 dienoms. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.
Pagalbą tokiems ligoniams teikia psichikos sveikatos priežiūros įstaigos – respublikinės psichiatrijos ligoninės, jų filialai, kitos įstaigos“, – komentavo Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas I. Rubikas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
