Pasikeitęs elgesys
Mano atvejis buvo išskirtinis. Su draugu trejus metus gyvenome kartu, jau planavome vestuves. Taip, kartais jis užtrukdavo darbe. Pasidarė lipšnus, bet mūsų bendravimas visą laiką priminė sūpuokles.
Jis neslėpė nuo manęs telefono. Nesu radusi jo automobilyje svetimų daiktų. Jis prisiminė visas svarbias datas. Nedvelkė svetimais kvepalais. Nėra netyčia manęs pavadinęs svetimu vardu. Neatrodė kaltas, nesišalino manęs.
Jį išduoti galėjo nebent šioks toks atšalimas lovoje. Nurašiau tai nuovargiui ir stresui. Neištikimybės įrodymų radau ten, kur tikrai nesitikėjau.
Nuo pirmųjų pažinties dienų santykiai tarp manęs ir draugo mamos nesusiklostė.
Ilgai ir nesėkmingai bandžiau užkariauti tos moters simpatijas. Jos nuomone, ne taip tvarkiausi namie. Nemokėjau elgtis su pinigais. Rengiausi ne pagal jos skonį. Neskaniai gaminau. Kol studijavau, sulaukdavau priekaištų, kad nedirbu. Pradėjau dirbti, bet ne ten, kur reikia... Jai neįtikdavo niekas, ką bedaryčiau.
Įtarimų sukėlė anyta
Likus pusmečiui iki vestuvių, anytos elgesys mano atžvilgiu staiga pasikeitė. Ji pradėjo skambinėti po kelis kartus per savaitę. Kalbėjosi maloniai, kaip niekada nėra kalbėjusi. Vis kvietė atvažiuoti, aplankyti. Pasisiūlė apmokėti dalį išlaidų vestuvių iškilmėms.
Konsultavosi su manimi įvairiais klausimais. Pavyzdžiui, kokiu atspalviu nudažyti virtuvę, kokius maisto papildus gerti nuo osteoporozės ir panašiai. Dar visai nesenai buvau žmogus, kurio nuomonė jai tikrai nerūpėjo.
Savaime suprantama, džiaugiausi permainomis.
Nežinau, kuo būtų pasibaigę, bet apie santykių atšilimą pasigyriau draugėms. Viena pasakė, kad būsimos anytos atsivertimas jai atrodo įtartinai. Pagyvenę žmonės retai pakeičia nuomonę ir dar taip radikaliai.
Draugė pati nesutarė su uošviais. Ne per seniausiai jie staiga pasidarė lyg šilkiniai. Pradėjo kišti pinigus, neprašyti šovėsi prižiūrėti anūkus... Vėliau išaiškėjo – draugės vyras nuėmė nuo bendros sąskaitos didelę sumą, viską pralošė, įlindo į rimtas skolas. Žmonai nepasakė, bet išpliurpė tėvams.
Draugė pasufleravo atsakymą
Draugės pasakojimas privertė mane susimąstyti. Nekenčiu gyventi kankinama abejonių. Nieko nelaukdama įspraudžiau draugą į kampą ir paklausiau: kas ne taip su jo mama. Kodėl ji taip pasikeitė. Gal mama žino kažką, ką ir aš turėčiau žinoti?
Jis iš karto suskydo. Kuo ilgiau jo klausiausi, tuo šlykščiau darėsi. Pasirodo, daugiau nei pusmetį jis suka santykius man už nugaros. Stengėsi viską nuslėpti, kol susigaudys jausmuose. Užtat mamytei išpliurpė viską. Mat kaltės našta buvo per sunki.
Įsiutau. Nesusitvardžiau, paskambinau jo mamai ir išrėkiau, kad viską žinau. Paklausiau, kodėl ji tylėjo.
„Aš bandžiau apginti savo sūnų“, – toks buvo atsakymas.
Apginti? Nesupratau, nuo ko jį reikėjo ginti. Nuo manęs?
Jaučiausi įskaudinta, išduota. Praktiškai įminta į purvą. Man tai buvo dviguba išdavystė. Ir mylimo žmogaus, ir jo motinos. Kuri viską žinojo, bet pusę metų dangstė sūnelį. Gal net juokėsi man už nugaros.
Mes išsiskyrėme tą patį vakarą. Palikau jį. Paskui ilgai laižiausi žaizdas.
Pagaliau skausmas nuslopo. Pradėjau gyventi kitą gyvenimą. Galbūt jame atsiras vieta naujiems žmonėms, naujai meilei.
Nuo tada gerai įsikaliau vieną tiesą: geriau blogi santykiai, nei tobuli, bet paremti melu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
