Atrodė, kad man vienai sekasi blogai. Kiti dalyvauja nuolatinėje gyvenimo šventėje. Tik aš į ją nepakviesta.
Net nepajutau, kaip pradėjau alpti iš pavydo. Ilgainiui tai tapo savotiška mazochizmo forma. Užguldavau kompiuterį, skrolindavau srautą ir užsiimdavau savigrauža.
Kol nesusitikau seniai matytos pažįstamos. Susidūrėm atsitiktinai, degalinėje. Aš su reikalais važiavau į Lietuvos vakarus, ji – sostinę. Pusvalandžiui spjovėm į visus reikalus ir susėdom išgerti kavos.
Prisipažino pavydinti
Ji pasisakė man pavydinti. Net žagtelėjau. Pavydėti? Man? Iki pavasario nenumečiau nė gramo. Dvidešimt aštuoneri metai, nei stabilių asmeninių santykių, nei vaikų, nei prestižinio darbo. Mama šokdina kaip nori. Santykiai su viršininke kaip šuns su kate. Darbe kiekvieną dieną stresas. Vakar parduotuvėje nusuko tris eurus, aš nedrįsau eiti aiškintis. O gal tingėjau. Nu rimtai, rado kam pavydėti.
O ji man: „Mačiau buvai Romoje. Nuostabus miestas. Seniai svajoju ten nuvažiuoti.“ Ir tokiu stiliumi varė gal penkias minutes.
Tada supratau, kad pažįstama tikrai pavydi. Pamatė kelias fotografijas, kuriomis pasidalinau, nusprendė, kad mano gyvenimas nuostabus. Užtat jos sumautas.
Ne, pasaulis neapsivertė aukštyn kojomis. Susitikimas leido perkratyti požiūrį ir sugrįžti į realybę.
Suvokiau, kad nebuvo pagrindo niekam pavydėti ir apskritai rimtai reaguoti. Nesuprantu, kokio bieso buvau taip susiparinusi.
Tikrą gyvenimą slepia
Daugumą feisbuko „laimingųjų“ pažįstu kaip nuluptus. Buvusi bendrakusrė. Peržiūrėjus paskyrą susidaro įspūdis – pozityviausias žmogus pasaulyje. Tobula šypsena nuo ausies iki ausies. Kiekviena būsena, ištisinė euforija. O iš tiesų?
Nekenčia viso pasaulio. Jau kelis metus dėl asmeninių priežasčių saujom ryja antidepresantus. Analogiškai kita pažįstama, prie kurios fotografijų pakibdavau ilgam.
Ten įamžintos vien isteriškai laimingos akimirkos su sūneliu. Kaip jie kartu žaidžia. Vaikšto po gamtą, skaito knygeles. Sakyčiau idilių idilė.
Jei nežinočiau, kad kelia nuotraukas specialiai, kad paerzintų buvusį vyrą. Prieš metus dėl meilužės iširo jų šeima. Vyras spjovė į vaiką. Nelanko, nepadeda išlaikyti. Pažįstama verčiasi per galvą, norėdama įrodyti „mums ir be tėtuko gerai“.
Seku ir savo buvusį vaikiną. Išsiskyrėm prieš šimtą metų, gražiuoju. Dabar mes kaip ir draugai. Kartais susirašom, pasipasakoti. Jis kelia į feisbuką vien kelionių vaizdus. Tai jis Maltoje, tai Maljorkoje. Būtinai jūros fone. Toks visas cool.
Bet aš žinau, kad tarp pasilakstymų vargšas po „n“ valandų stovi prie konvejerio. Dėl dviejų savaičių malonumo, metus nemato dienos šviesos. Net ne gyvena, tik aria be sustojimo.
Žinau, kad iš pažiūros sėkminga juvelyrė iki ausų skendo skolose.
Žinau, kad būsimą laimingą nuotaką vemti verčia jaunikis ir jo šeima. Tik nėra kur trauktis. Panelė pastojo, tekėti verčia tėvai.
Norėjo sukelti pavydą
Jei atvirai paėmiau paskolą, kad savaitę pagyvenčiau Romoje. Dabar, dėl savo kvailumo ir tuštybės, ilgai mokėsiu palūkanas.
Šito neparašiau į feisbuką. Nesukelčiau niekam pavydo, o juk norisi. Norisi pasirodyti geresniais, gražesniais, sėkmingesniais nei esame. Slapta norim, kad aplinkiniai mūsų fone atrodytų šiek tiek nevykėliais.
Pagalvojau – gana. Metu šitą žalingą reikalą. Kuo daugiau mes stengiamės padaryti įspūdį virtualioje erdvėje, tuo mažiau laiko lieka siekti gerovės realybėje.
Varau mokytis ispanų kalbos. Gal atsiras norinčių prisijungti? ;)
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
