Dar nebaigusi mokslų sužinojau, kad laukiuosi. Vaikinas, su kuriuo draugavau, iš pradžių dar bendravo, žadėjo, kad kažką padės, o paskui atsitraukė... Vienas neatsakytas skambutis, du, mano žinučių paklodės ir jo: „Neberašyk.“
Viskas tapo aišku. Kaip vėliau sužinojau, jis paskui net išsikraustė į kitą miestą. Žmogus paprasčiausiai pabėgo.
Norėjosi kaukti
Pasiėmiau akademines atostogas. Dužo mano įsivaizdavimas, kokia turėtų būti šeima, svajonė gyventi butuke su mylinčiu vyru sparčiai tirpo. Liko „gyvenu su tėvais, esu nėščia ir neturiu vyro“ realybė. Tokia skaudi, kad norėjau tik kaukti. Nieko nemačiau gero.
Ir tada, juokais sakant, įsikišo mano tėtis... Jis matė, kaip man blogai, ir pradėjo padėti pamažu. Po truputį, labai natūraliai. Kai buvo bloga eiti pas gydytoją – jis palydėdavo, kad neičiau viena. Surinko užsakytą kūdikio lovelę, atlaisvino vietą daiktams. Kasdien reikėjo judėti, todėl jis eidavo su manimi pasivaikščioti. Plepėdavome apie šį bei tą, nieko svarbaus, bet jis visą laiką buvo kartu.
Buvau girdėjusi, kad dar negimusiam vaikeliui galima skaityti knygas, nes ramina tavo balsas, bet kvailai jaučiausi skaitydama viena sau balsu. Todėl tėtis ateidavo klausytis, atseit, čia aš jam skaitau tą knygą garsiai. Beje, tai buvo ta pati knyga, kurią jis man skaitydavo, kai buvau mažytė. Dar kartą ją atsivertėm jau visai kitomis aplinkybėmis.
Kai grįžau į tėvų namus iš ligoninės, jau su kūdikiu ant rankų, tėtis iš pradžių buvo atsargus. Drovėjosi imti lėliuką, nenorėjo išgąsdinti ar ko ne taip padaryti. Bet paskui įsidrąsino ir viską darė kartu.
Du viename
Nuostabiausiai atsimenu rytus, kai lėliukas prabusdavo 6 ryto, o kartu su mumis atsikeldavo ir tėtis (jam į darbą reikėdavo tik nuo pietų). Paimdavo vaikutį ir kol aš ruošdavau mišinuką ir greitai persirengdavau, jisai palaikydavo ir parodydavo šešėlių teatrą ant sienos, juokindavo. Kartu eidavom pasivaikščioti arba prieš darbą eidavo vienas pavežioti vežimėlyje vaikučio, kol aš pamiegodavau.
Buvo ir daug sunkumų, vaikiškų ligelių, bet mes viską patyrėme kartu. Išgelbėjai mane, kai skęsdavau nesuprasdama, kurion pusėn plaukti. Augom kartu iki tol, kol mano lėliukas virto gražuole mergina.
Penkeri metai, gražios kasos ir tėtis-senelis, prieš miegą skaitantis pasakas. Mano gražiausias prisiminimuose įstrigęs vaizdas: kaip visą vakarą siutusi gražuolė užmigo prisiglaudusi prie tėčio, klausydama pasakos.
Paskui pakėlėme sparnus. Princesė paaugo, aš baigiau mokslus, kūriame gyvenimą. Bet tėti, tu buvai ir tebesi man viskas. Mano didžiausias nuotykis – keleri metai, kada kartu auginome brangiausią žmogutį. Esi tobulas tėtis, tobulas senelis, ir aš labai tave myliu.
Šis rašinys skirtas Tėvo dienos proga rengiamam konkursui „Mano nuotykiai su tėčiu“. Aprašykite savo nuotykius su tėčiu ar kuo jis jums – pats ypatingiausias, siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikų prizą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
