Nuvažiavę į kaimą su tėčiu vis išvažiuodavom pasivažinėti miško keliukais, vėliau ir po miestelį, dar vėliau – ir į gretimą miestelį, degalinėje užpilti kuro. Jaučiausi vis drąsiau, nors kol galėsiu laikytis vairuotojo teises – dar teks gerokai palaukti.
Suprato – šakės
Kartą grįžinėjom su „Jetta“ prie senelių namų, kai galinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjome policijos automobilį. Tėtis tik šūktelėjo man „Išsitiesk, rodyk posūkį ir sustok prie namų“.
Aš taip ir padariau, o policijos automobilis mus pralenkė ir nuvažiavo toliau. Atsidusom abu išsisukę, pasikeitėm vietomis ir grįžom patenkinti namo.
Tačiau dar po kelių tokių pasivažinėjimų, vienas kartas tapo lemtingas. Išvažiavome gerai nusiteikę, kaip visada gretimo miestelio link. Keliai tušti, važiuojam atsipalaidavę, muzika groja.
Staiga iš priekio prasilenkėm su policijos automobiliu. Persimetėm keliom frazėm, kad jau ne pirmą kartą išsisukam, bet netrukus galinio vaizdo veidrodėlyje pamatėm tą patį policijos automobilį, jau su mirksinčiais švyturėliais. Supratom – šakės!
Pasitelkė visą išmonę
Priėjo policininkas, aš atidariau langą.
"Laba diena, kelių policija. Prašom vairuotoją parodyti pažymėjimą ir automobilio dokumentus", - pasakė jis.
Tėtis surado dokumentus, pridėjo savo vairuotojo pažymėjimą ir per mane ištiesė policininkui.
"Ne jūsų, o vairuotojo teisių reikia", – šypsojosi pro ūsą policininkas, puikiai suprasdamas, kad tokio dokumento tikrai nebus.
Tada tėtis išlipo iš automobilio ir pasitelkė visą savo išmonę – kalbėjo atvirom kortom, pripažino visas kaltes, aiškinosi, kas dabar bus, ar nebūsiu įtrauktas į kokią nors nepilnamečių įskaitą. Čia dar abiejų mūsų telefonai skamba kaip padūkę – namiškiai susirūpino, kur mes prapuolėm – atšals močiutės suruošti čeburėkai. Adrenalinas kunkuliavo ir jaučiau, kaip širdis ritasi į kulnus, o pats pradedu virpėti.
Vis tiek sužinojo
Policininkai nuramino, kad už nepilnamečius atsako jo tėvai, tad ir bauda bus tėčiui. Ne pirmas toks vairuotojas sutiktas. Išrašė minimalią baudą, palinkėjo gero kelio ir nuvažiavo medžioti kitų.
Tai bent nuotykį patyrėm! Pasikeitėm vietomis ir laimingi grįžom valgyti čeburėkų. Aišku, susitarėm niekam apie tai nepasakoti, nejaudinti namiškių.
Praėjus gal savaitei, vakare suskambėjo tėčio telefonas ir jis nuėjo kalbėtis į balkoną. Mamai iškart kilo įtarimas.
„Aš jau sumokėjau tą baudą“, – išsprūdo tėčiui ir teko visą šią istoriją iškloti mamai. Mama nesijaudina, juokauju, kad dabar ji galės važiuoti su manimi – dar nemokėjo tokios baudos. Nors iš tikrųjų dabar jau pats bijau įkliūti ir nevažinėju.
Kai prisimenam šį įvykį, vis smagiai kvatojamės ir šį nuotykį laikom šeimos istorijos dalimi. O aš skaičiuoju dienas, kol galėsiu laikyti vairavimo egzaminą – liko vieneri metai ir aštuoni mėnesiai.
Šis rašinys skirtas konkursui „Mano nuotykiai su tėčiu“. Aprašykite savo nuotykius su tėčiu ar kuo jis jums – pats ypatingiausias, siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikų prizą!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
