Emigranto dienoraštis: Anglijoje įvertino taip, kad galėčiau dirbt tik budeliu

Prieš trejus metus mečiau vairuotojo darbą Lietuvos įmonėje, kurioje buvau išdirbęs 16 metų, ir išvykau į lietuvių antrąją tėvynę - Angliją. Norėjau padirbėti naujai besikuriančioje angliškoje įmonėje ne vairuotoju. Pabandyti tai, ko nebuvau bandęs. Parašiau rašinį apie kelionę į išsvajotąją žemę ir išskridau.

Naujas gyventojas – anūko asmens sargybinis.<br> Buvusio emigranto nuotr.
Naujas gyventojas – anūko asmens sargybinis.<br> Buvusio emigranto nuotr.
 Prieš trejus metus atvažiavau į įmone su šiuo dviračiu.<br> Buvusio emigranto nuotr.
 Prieš trejus metus atvažiavau į įmone su šiuo dviračiu.<br> Buvusio emigranto nuotr.
 Po trejų metų tuo pačiu ir išvažiavau.<br> Buvusio emigranto nuotr.
 Po trejų metų tuo pačiu ir išvažiavau.<br> Buvusio emigranto nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Buvęs emigrantas

May 10, 2019, 8:14 PM

Atvykau, įsikūriau, susidraugavau su grynai angliška kaimyne bei jos šunėku ir pradėjau arti. Varydamas dieną ir naktį, be išeiginių, be normalių atostogų, klojau naujos įmonės pamatą.

Kur bus tie naujos firmos pamatai, vadovybė žinojo tik iš "Google" žemėlapio. Tiesą pasakius, kam jiems sukti galvas, kai į priešakinę liniją buvo įmestas patriotas, kuriuo galima pasitikėti.

Pasiuntė ir paliko. Į klausimą, ką ir kaip daryti, vienintelis atsakymas: „Nežinom. Tiesiog daryk, kurk, kaip atrodo geriau. Svarbu, kad Anglijoje būtų angliškas normas atitinkanti firma.“

Karo lauke - vienas

Iš visų angliškų džiaugsmų tame visų užmirštame, pramoniniame rajone, buvo tik darbas, kelionė į "Aldi" parduotuvę ir trumpi pabendravimai su kaimyne. Darbe miegi, keliesi, valgai – vienu žodžiu, darbe gyveni.

Kai įmonė prasiplečia, tą prasiplėtimą įmeta kaip karštą bulvę, o tebesi vienas. Patikėkite, rūpesčių daugiau, nei galima įsivaizduoti. Bet pavyko paneigti frazę „vienas lauke ne karys“. Net kai trumpam pabėgdavau atostogų, telefonas būdavo prie ausies kaip priaugęs.

Tiek šeima, tiek kolegos klausdavo – kodėl plėšaisi kaip beprotis, juk ne tavo asmeninė įmonė. Nežinau. Tiesiog dar gyva tėvuko įskiepyta dvasia – darbas aukščiau visko ir, reikalui esant, turi dirbti iš idėjos, nors už tai gali būti išjuoktas ar neteisingai įvertintas, kuo teko įsitikinti.

Dar kol pagrindinio biuro, buvusio už poros tūkstančių kilometrų, darbuotojai buvo užsiėmę savo rūpesčiais, manęs nematė ir į mano anglišką daržą nelindo. Savarankiškai dariau tai, ką, mano manymu, reikėjo daryti.

Buvo klaidų, nesusipratimų. Tačiau tai, kad įmonė išgyveno, o po poros patikrinimų gavo leidimus plėstis, atperka klaidas, bemieges naktis ir įvairias etiketes, kabintas prie nugaros. Kaip be etikečių. Nuo tarybinių laikų išliko ta mūsų visuomenės ypatybė, tik etikečių turinys ir spalva pasikeitė.

Tik budeliu dirbti

Kai viską sudėliojau, pasipildęs naujais vadais „centras“ atsisuko veidu į mano ūkį, tiksliau, į mane. Ne jų įdarbintas, ne savas. Pusę metų prasilaikiau, bet visi supratom, kad aš - ne tas, kuris nuolankiai pasilenkęs lauktų, ką nauji vadai riktelės, ir aklai bėgtų vykdyti.

Man vietoje geriau matosi nei iš biuro, esančio už poros tūkstančių kilometrų. Pasiūliau atvažiuoti ir bent mėnesį pauostyti priešakinių linijų parako. Pasakė – esi labai blogas, baisus, bet ištikimas ir atsidavęs. Su tokiu įvertinimu tik budeliu dirbti.

Deja, demokratinėje Europoje budelių etatų nėra, tai pabučiavau savo miela anglišką kaimynę, pakasiau šuniui ausį, nupjoviau žolę, perdaviau ūkį atvykusiam lojaliam naujokui. Ir tuo pačiu dviračiu, kuriuo įvažiavau pro vartus prieš trejus metus, išvažiavau atgal į Tėvynę.

Mįslinga liga

Jau Lietuvoje. Pjaunu lietuvišką žolę, ganau anūką, ir bendrauju su nauju namų gyventoju – asmeniniu anūko sargybiniu. Neskamba telefonas, išjungtas kompiuteris, neįprasta ramybė. Pradedu sirgti, bet žmona pagal simptomus net visagaliame "Google" neranda, kas tai per liga.

Tuoj pats suprantu, kas per liga – bedarbis. Pradėjęs dirbti nuo 14 metų, pirmą kartą tokia liga susirgau. Be to, dar esu tarp dangaus ir žemės. Iš Jungtinės Karalystės įmonės išėjau, o į lietuvišką Sodrą dar neprisidaviau.

Galvoju, gal pabandyti pakliūti į kokią programą, viliojančią emigrantus gerais darbais ir dideliais atlyginimais. Juk aš - emigrantas, grįžęs į Lietuvą. Nors mano darbo patirtis - didelė ir įvairi, bet manau, kad be pažįstamų nieko gero negausi, todėl atmetu tas iliuzijas.

Kaimynas, pamatęs nepavasariškai rūškaną veidą, literatūriškai paklausė: „Kokie jausmai apima tavo sielą, sugrįžus į Tėvynę iš emigracijos?“ 

Kaip paklausė, taip ir atsakiau: "Lietuvoje net bedarbis turi Sodroje registruotą sielą. Aš šiuo metu esu tik kūnas, o siela tikriausiai paliko angliškoje firmoje."

Ir nuėjau dažyti naujo gyventojo namo.

Bbb

Netrukus lietuviška žolė pasidarė nebemiela. Net kilo mintis grįžti atgal, bet šeima kategoriškai pareiškė daugiau į tą „sunkiųjų darbų kalėjimą“ manęs neišleisianti. Paklūstu, išmetu iš galvos tas mintis, kuičiuosi savame kieme ir laukiu, kol siela sugrįš i kūną.

Pats rimtai ieškoti naujo darbo nepradėjau. Skelbimus pavarčiau, bet patys puikiai žinote, kas dažnai slepiasi už gražių rašinėlių. Nežinau, kur būčiau nuėjęs, bet senas pažįstamas sužinojo, kad esu veltėdis ir pasiūlė sėsti už sunkvežimio vairo.

Sutikau nedvejodamas ir jau esu trasoje. Atrodo, kad nebuvau niekur iš jos pasitraukęs, nors trejus metus trasomis nevažinėjau. Iki serviso ir atgal.

Vakar anksti baigiau darbą. Siela vėl įsikibo į šonkaulius, po ilgo išsikyrimo vėl nedrąsiai į kabiną užėjo mano sena draugė Mūza. Parašiau rašinuką ir išėjau pasivaikščioti.

Nepatikėsite, išgirdau, pamačiau ir pajutau pavasarį. Malonus jausmas, kurio nejaučiau dirbdamas Anglijoje. Vairuotojo darbas nėra lengvas, daug įvairių rūpesčių, įvairių problemų, bet palyginus su tuo, ką turėjau, tai toks jausmas, kad patekau į Rojų.

Vienas kolega pasakė, jei trejus metus išdirbi transporto srityje ne vairuotoju, tai už vairo nebegrįžti. Aš sugrįžau už vairo, likus kelioms dienoms iki kolegos užbrėžtos magiškos ribos. Pažiūrėsime, ar dar suspėjau išvažiuoti į trasą.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.