Po tragiškos avarijos be mamos likusiai mažylei – antras smūgis šeimoje

Viena ir be tėvo. Turbūt esu viena iš daugelio, kuri neturi tėčio, bet turi nuostabų senelį. Vaikystėje buvau netekusi šeimos, todėl jis mane augino.

 Kai mama pateko į avariją, tėtis paliko šeimą.<br>  123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Kai mama pateko į avariją, tėtis paliko šeimą.<br>  123rf.com asociatyvioji nuotr.
Kai mama pateko į avariją, tėtis paliko šeimą.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Kai mama pateko į avariją, tėtis paliko šeimą.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Po baisių įvykių tėtį visą vaikystę atstojo senelis.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Po baisių įvykių tėtį visą vaikystę atstojo senelis.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Rugilė

May 11, 2019, 9:32 PM, atnaujinta May 13, 2019, 4:32 PM

Kol maža augau su mama ir tėčiu, visad keliaudavome kartu į kitus miestus ar pasaulio šalis. Buvome nuvykę į Egiptą, Turkiją. Visad laiką leisdavome kartu.

Tėvui nereikalingi

Atsimenu, kai man buvo 5 metai, mama pateko į tragišką avariją. Mama važiavo „Via Baltica“ keliu ir į ją atsitrenkė kita mašina. Ji neteko kojos, ausies. Po to gulėjo komoje ne vienus metus.

Tėvas paliko mus su broliu. Tėtis namus paliko, nes buvo dviveidis žmogus. Žinojo, kad reikės mus su broliu išlaikyti. Iki tol mus išlaikė vien mama, vien iš savo atlyginimo. Prie mūsų su broliu išlaidų tėvas neprisidėdavo. Tad jis pasakė, kad mes jam esame nereikalingi ir kad senelis gali atiduoti mus į vaikų namus, esam nieko verti.

Na, o senelis buvo stipriausias iš šeimos emociškai. Močiutė tuo metu budėdavo prie mamos lovos, tad taip išėjo, kad jam teko mumis rūpintis ir mylėti mane... 

Ačiū, seneli

Senelis buvo pasiruošęs padėti viskuo, kuo tik galėjo. Jis buvo tas žmogus, kuris mane suprasdavo, mokėdavo pralinksminti, sekdavo pasakas, gamindavo valgyti.

Man atrodo, yra mažai senelių, kurių gali prašyti absoliučiai visko. Reikia tušinuko į mokyklą? Ar užkandžių? Senelis visad nueidavo ir nupirkdavo man pats pirmas.

Turbūt būsiu visada dėkinga jam, kad gindavo mane kieme nuo vaikų. Atsimenu, kaip išmokė važiuoti dviračiu, kaip mane išleido į pirmą klasę.

Maža buvau gana didelio svorio, bet jam tai nerūpėjo, visad nešiodavo mane ant kaklo. Kalbėdavomės kartu apie gyvenimą, sakydavo man, kad neverta pasitikėti visais berniukais, pasakodavo, kaip kažkada tarnavo kariuomenėje... Pasakodavo apie linksmiausius mūsų atsiminimus nuo pat vaikystės.

Tėtį po to, kai mus paliko, esu sutikusi tikrai ne vieną ir ne du kartus. Bet visus kartus jis būdavo girtas ir kartu su savo draugais...

Namo mama sugrįžo tik tada, kai man jau buvo 12 metų. Iki tol mane prižiūrėjo senelis. Tad laikau jį savo tėčiu. Ačiū tau, seneli!

Šis rašinys skirtas konkursui „Mano nuotykiai su tėčiu“. Aprašykite savo nuotykius su tėčiu ar kuo jis jums – pats ypatingiausias, siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikų prizą!

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.