Liūdnas įspūdis
Gražus vyras, šypsena kerinti, dainavo gražiai ir daina įsimenanti. Bet vaizdas scenoje... Nykuma, nuo kurios širdį spaudžia. Pasirodymui skirta mažai lėšų ir dėl pinigų tinkamai nepasiruošta. Aiškiai matėsi, kad organizatoriai iš paskutiniųjų stengėsi sutaupyti.
Daina optimistiška, o rūbai vien tamsūs. Tai sudarė liūdnesnį įspūdį. Juodi džinsiukai, juodi marškinėliai, kad tik nuogas į sceną neišeitų. Gerai pagalvojus, antrasis variantas irgi neblogai. Scenoje tikrai trauktų akį.
Apie apšvietimą ir efektus išvis nekalbu, nes jų paprasčiausiai nebuvo. Blankios gelsvų lempučių girliandos, neaiškūs ir lygiai tokie pat blankūs raizginiai atlikėjui po kojomis. O dar tas trūkčiojantis vaizdas, nuo kurio susisuko pilvas.
Vienas – ne karys
Žodžiu, kad ir kaip nesinorėtų pripažinti, spalvingų ir ryškių pasirodymų fone Lietuvos atlikėjas atrodė graudžiai. Kaip vargšas našlaitis prie gražiai apšviestos saldumynų vitrinos.
Net man, žmogui, tolimam nuo šou verslo, buvo aišku: jeigu daina gana tradicinė, reikia bent suorganizuoti grandiozinį šou. Tam, kad užkabintume prie ekranų snaudžiančius žiūrovus, reikia šviesos, ryškumo, reikia kičo, šokėjų, blizgučių ir fejerverkų. Bent turėtume pasirodymą, kuris nepasimiršta per kelias sekundes.
Jei gyvenčiau užsienyje, tikrai nebalsuočiau už mūsų dainos pristatymą. Nieko prieš Jurijų Veklenko neturiu. Mano nuomone, jis garbingai atstovavo mūsų šaliai. Bet seniai žinoma tiesa, kad vienas lauke – ne karys. Tą norėčiau priminti visiems burnojantiems komentatoriams. Neįmanoma suruošti grandiozinio pasirodymo į jį neinvestuojant. Geras šou visada kainuoja didelius pinigus.
Jei jau mums taip trūksta lėšų, jei norima išsisukti su pačiu pigiausiu variantu, tai gal tada visai nedalyvaukim. Nebandykim prastuminėti finansų trūkumo, vadindami jį minimalizmu. Nesidarykim sau gėdos.