Abiturientė papasakojo, kas dėjosi per šimtadienį sodyboje – tokių balių tėvai nematę

Esu abiturientė. Kaip ir tūkstančiai kitų mokinių, šiemet dalyvavau paskutinio skambučio šventėje. Dar laukia atestatų įteikimas. Abu kartus renkuosi likti tik oficialioje dalyje. Nevažiavau į paskutinio skambučio šventės pratęsimą kaimo turizmo sodyboje Nesiruošiu dalyvauti ir išleistuvių baliuje.

 Šventė vyko pirtyje. Tik netrukus pasidarė ne smagu, o baisu.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Šventė vyko pirtyje. Tik netrukus pasidarė ne smagu, o baisu.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Šventes klasės draugai organizuoja turizmo sodybose.<br>V.Ščiavinsko asociatyvioji nuotr.
Šventes klasės draugai organizuoja turizmo sodybose.<br>V.Ščiavinsko asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Nepasirašiusi

Jun 3, 2019, 7:05 AM, atnaujinta Jun 6, 2019, 10:21 AM

Visų pirma, man geriau švęsti tas dienas su gerais pažįstamais, kuriais pasitikiu, negu dvi paras gerti su mažai pažįstamais snukiais. Antra, man su kaupu užteko šimtadienio.

Svarbiausia - ošimas

Apie tai noriu pakalbėti smulkiau. Ar mano bendraklasiams rūpėjo suruošti įsimintiną šventę gimnazijoje? Tikrai ne. Visi stengėsi nustumti darbus vienas ant kito. Iš esmės dirbo maža grupė mokinių. Auklėtojos priversti, kad tik greičiau. Daug labiau rūpėjo, kaip ošime sodyboje po oficialios dalies.

Mes antrąją šventės dalį aptarinėjom nuo Naujųjų. Klasiokai ieškojo sodybos, kalėsi dėl pinigų, maisto ir gėrimų. Paskui kalėsi dėl dalyvių skaičiaus. Jei būtume nors kelis procentus energijos skyrę gimnazijos šventei, ji būtų grandiozinė. Bet, kaip sakiau, niekam nerūpėjo.

Iškart po oficialios dalies dauguma klasiokų išvažiavome į kaimo turizmo sodybą. Vieni, be tėvų ir mokytojų. Pradžioje viskas buvo kaip ir ok, kol žmonės nepadaugino. Parodė tikruosius savo veidus ir prasidėjo nesąmonės.

Įkalintos pirtyje

Pradėkime nuo to, kad vaikinams šovė tipo geniali mintis užremti duris, kol mes kaitinamės pirtyje. Pabandėm išeiti, durys neatsidaro! Iš pradžių juokėmės, paskui pradėjom panikuoti. Panelei iš paralelinės klasės nuo karščio pasidarė bloga, net apsiverkė. Pradėjom daužyti ir spardyti į duris, laimei, mus išgirdo kitos panelės. Jos mus išleido.

Merginą, kuriai buvo bloga, tikrąja to žodžio prasme ištempėm suėmę už pažastų. Ji negalėjo eiti pati. Vaikinai žvengė, bet mums buvo visai nejuokinga. Juk kas nors galėjo rimtai nukentėti!

Gal po dešimties minučių lauke susikalė du girti bendraklasiai. Nežinau kaip ten buvo iš tikrųjų, bet kai atbėgom, vienam buvo prakirstas antakis. Kraujas ant drabužių matėsi, žiauru. Apraminom, nors buvo sunku. Kažkaip įkalbėjom, nutempėm miegoti.

Tik grįžom į šokių salę, vėl skandalas – dingo klasiokės telefonas. Išieškojom visą sodybą, bet neradom. Nesinori galvoti, kad čia pasistengė kažkas iš savų, bet faktai kalba patys už save.

Teko kviesti tėtį

Kitą rytą visi iki vieno jautėsi klaikiai. Nenuostabu. Negana to, atvažiavo sodybos savininkė ir vėl prasidėjo nemalonumai. Išsiaiškino, kad kažkas naktį apvėmė kriauklę ir sudaužė klozetą antrame aukšte.

Prasidėjo skandalas. Mus išlaikė tris valandas. Grasino, kad iškvies policiją, jei neatlyginsim nuostolių. Paskambinau savo tėvui verkdama, jis atvežė pinigus, nes daugiau niekas negalėjo.

Kaltų taip ir nesurado. Atgavom maždaug pusę sumokėtos sumos. Kai reikėjo mokėti papildomai, visi rėkė, kad atneš pirmadienį. Atėjo laikas gražinti pinigus... Tai neša iki dabar. Tėtis klaikiai supyko, na, tai aišku.

Snukiadaužis desertui

Kadangi šimtadienio man užteko su kaupu, nusprendžiau nevažiuoti švęsti paskutinio skambučio. Ir gerai padariau.

Grįžę visi kalbėjo tik apie tai, kas pirmas nulūžo, kas pirmas apsivėmė. Pasakojo, kas ir kam norėjo už ką uždaužt. Kaišiojo vienas kitam telefonus su nuotraukomis ir žvengė. Jei tėvai pamatytų, kokias foto jie sukėlė į uždarą grupę feisbuke, tai tikrai užsivožtų.

Mano nuomone, neapsimokėjo į šitą reikalą kišti tiek pinigų. Paskutinis skambutis praėjo kaip įprastas savaitgalis. Šokiai ir snukiadaužis desertui.

O po to, ką perskaičiau apie įvykius Jurbarke, pasidarė realiai baisu. Tikrai taip gerai nepažįstu tų žmonių, kad jausčiausi su jais saugi. Tėvai tokių balių turbūt nė nematę, tai neįsivaizduoja, į ką mes važiuojam, negali nieko kaltint.

Jie gi buvo susigalvoję uždaryti mus įkaitusioje pirtyje ir palikti. Žinau, kad per išleistuves bus tas pats. Kitaip švęsti niekas nenori ir nemoka.

Sorry, chebryte, geriau liksiu su savais. Susiorganizuosim kieme nedidelį baliuką su šašlykais. Bus patys artimiausi draugai, kuriuos tikrai noriu matyti. Noriu prisiminti bent išleistuves kaip kažką ypatingo, o ne dar vieną progą padaryt nesąmonių.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.