Po žinios apie tėvo ligą merginos gyvenimas virto košmariška karusele

Daug metų buvau moksleivių organizacijoje prieš alkoholį, rūkalus, narkotikus. Eidavau po mokyklas, kalbėdavom, kad jaunimas daug vartoja, buvau aktyvistė. Viskas apsivertė kažkaip savaime. Iš pradžių buvo dar tik išgėrimas su draugais, o paskui...

 Pasistatai mašiną, atsisėdi, 4-5 val. geri ir verki.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Pasistatai mašiną, atsisėdi, 4-5 val. geri ir verki.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Tėvui mirus, o mamai susirgus depresija, verslas liko dviejų merginų atsakomybe.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Tėvui mirus, o mamai susirgus depresija, verslas liko dviejų merginų atsakomybe.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

K., 31 m.

Jun 3, 2019, 4:25 PM

Smūgis šeimoje

Mane labai griežtai auklėjo, spaudė prie mokslų. Nuo mažens buvau kitoks vaikas: savitas stilius, aktyvūs pomėgiai... Bet kai buvau vaikas ir pasiūlydavau ką nors, tėvai sakydavo: „Baik, nedaryk, nenusišnekėk, negalima.“

Už pažymi 8 ar 9 gaudavau lupt – kodėl ne 10? Mokyklą baigiau gerais pažymiais, vėlgi, norėjau stoti vienur – tėvai neleido, liepė kitur... Ir taip viskas išsibujojo. Buvau iš prigimties pravadyrka ir augdama užsispaudžiau.

O tada smogė tėčio liga. Kai buvau paauglė sužinojom, kad tėtis serga vėžiu. Kai jis mirė, mama puolė į depresiją. Tėvų verslas liko ant mano ir sesės pečių. O mama pradėjo gerti. Ėmiau ją vedžiot pas psichologus, o pati tuo tarpu jau atsipalaiduot alkoholiu.

Pradėjau nusiraminimui gerti viena. Po metų jau ištisai gėriau, neįsivaizdavau, kaip galima kitaip. Pasistatau mašiną, atsisėdu garaže ir geriu brendį. Kai supratau, kad jaučiuosi negerai, ėmiau eiti pas gydytojus. Man nustatė gilią depresiją. Nuolat patirdavau nerimą, baimę, stresą.

Nusprendė emigruoti

Paskutinis mokslų taškas – kai nesugebėjau apsigint bakalauro. Jaučiau tiek baimės, kad neišgėrusi negalėjau žiūrėt kitam žmogui į akis. Pradėjau stebėti aplinkinius ir pavyduliauti. Atrodė, klasės draugėms buvusioms kuriasi šeimos, gimsta vaikai, o aš nieko neturiu.

Kas vakarą po darbo gerdavau, Gerdavau net už vairo, nes nuo ryto reikėdavo atsipalaiduoti. Mašina pasistatau, sėdžiu joje 4-5 valandas, geriu ir kuriu planus, kaip nuo rytojaus keisiu gyvenimą. Ir verkiu, nes iš tikrųjų niekas nevyksta.

Tada sugalvojau išvažiuoti į užsienį. Viską mečiau ir išvažiavau į Londoną. Man buvo išrašyti antidepresantai, tad kol Londone juos gėriau, viskas buvo geriau. Ir vieną kartą kolegė pasiūlė padaryt „prirašymą“, išgėrėm šampano. Taip prasidėjo juodžiausias mano gyvenimo etapas – atradau, kad vaistus galiu maišyt su alkoholiu.

Kodavimasis nepadėjo

Po kelių mėnesių grįžau atgal į Lietuvą, kai kurių savo gyvenimo etapų net nebeatsimenu. Netekau dar vieno žmogaus, močiutės. Man buvo šokas, ji daug mane augino. Buvau močiutės numylėta, o ją praradus prasidėjo mano tikrasis kritimas žemyn.

Visiškai užsidariau, stengiausi būti tik namie. Supratau, kad turiu problemų su alkoholiu, stengiausi išmokti gerti mažiau, stengiausi negerti, nepavykdavo... Mintys sukdavosi tik apie tai, kaip nusipirkti, kur vėl išgerti, visada apsirūpindavau turėti kitam rytui...

Mano sesuo – visiškai negerianti. Pradėjom pyktis, ji prašė eiti gydytis. Bandžiau užsikoduoti. Netikėjau pati tuo kodu, bet norėjau pagerinti santykius su artimaisiais. Tas etapas, kai buvau užsikodavusi, buvo dar baisesnis nei geriant. Pykčio labai daug, savęs nebemylėjau, o kuo atsipalaiduot – nebėra.

Užsikodavus visos savybės būdo išlieka tos pačios, bet nebėra alkoholio, o nežinojau kitų galimybių atsipalaiduoti, būdavau kaip surakinta. Nedirbau su savo baimėmis, kaip kad sveikstant programoje, todėl viskas tik suaštrėjo.

Pavyzdžiui, man labai patinka grupė „Mumiy Troll“, bet kai nuėjau į jų koncertą – stovėjau pačiame kampe. Buvo taip baisu, panikos priepuolis dėl žmonių, net negalėjau išbūt koncerte.

„Tau jau viskas“

Nebenorėjau gyvent. Nutariau patikrinti, ar kodas veikia, ar ne. Pabandžiau, išgėriau. Ir nieko! Taigi, vėl grįžau į gėrimą. Visi sakė, kad turiu problemų, todėl juos atstūmiau, pykau ir nebeprisileidau. Kaltinau mamą, visus aplinkui. Turėjau likusį tik šunį. Šuo buvo senas, susirgo. Atrodė, Dievas iš manęs viską atima. Tai jau buvo mano dugnas.

Prasidėjo agresijos priepuoliai, ėmiau daužyt namus, sudaužiau kompiuterį. Nuėjau prie mašinos, kurioj visada gerdavau, ėmiau daužyt ją ir spardyt... Mama iškvietė man policiją. Policija išsivežė, o aš siutau, kaip mama man taip galėjo padaryt. Išvežta pripūčiau 4 promiles. Grįžau namo, o į namus niekas nebeįleido.

Nuvažiavau pas tėvą ant kapo, ilgai gėriau ten. Paskui dar porą dienų pragėriau kitur. O vieną rytą atsikėliau, žiūriu į butelį ir suprantu: nebenoriu gert, bet negaliu sustot. Viduje balsas sako: „Viskas, tau jau viskas.“

Bandžiau užbaigti savo gyvenimą, nebemačiau tikslo. Tik stebuklo dėka mama man, net nežinodama, kas vyksta, iškvietė man greitąją. Atsikėliau po 3 parų reanimacijoje. Žiūriu, šeima stovi, verkia. Kadangi reanimacijoje atsidūriau ne šiaip sau, mane nusiuntė į psichiatrinę. Gulėdama joje supratau, iki ko nusiritau.

Tada pirmąkart supratau, kad ne dėl kitų, o dėl savęs reikia pradėti gydytis ir gyventi kitaip. Nes liko tik du variantai: gyvensi arba mirsi.

Blaivybėje – šeima

Grįžusi į psichiatrinę nutraukiau santykius su draugu, su kuriuo ir kartu išgerdavom. Kreipiausi gydymosi, man pasiūlė „Minesotos“ programą. Labai bijojau, bet nebuvo daugiau išeičių.

Viskas pradėjo keistis. Specialistų dėka susipažinau su 12 žingsnių. Programoje pirmąkart pamačiau žmogų, kuris gyvena pagal žingsnius. Galvoju, jeigu jam padėjo ir jis tiek metų negeria, gal ir man padės?

Pirmą kartą jaučiausi laisva, vidus buvo ramus. Iki tol nebuvau patyrusi tokios būsenos. Atsigavo ir savivertė, savęs, kaip moters vertinimas. Supratau, kad galima keisti savo gyvenimą. Pradėjau lankyti AA grupę. Įsivaizdavau žmones kaip nuo konteinerio, o ten – gražios, pasipuošusios, išsilavinusios moterys. Mane tas užkabino, taip likau grupėje. Nuo tada prasidėjo mano sveikimas.

Esu blaiva beveik 3 metus. Baigusi „Minesotą“ susipažinau su savo vyru, jis irgi priklausomas ir lanko grupes, yra blaivas. Mums gera kartu gyventi, vienas kitą suprantame. Sutikau savo žmogų. Abu stengiamės, kad būtume blaivi ir suprastume kylančias emocijas, įvardintume jausmus. Turime mažą vaikutį, blaivybėje tapau mama.

Man labai padeda grupės, tikėjimas Dievu, važiavimas į Ruklą, specifinės literatūros skaitymas. Šiandien noriu būti geresne. Aš – priklausoma ne vien nuo alkoholio. Tiesiog mano asmenybė priklausoma. Ir kai tą priėmiau, supratau, kad noriu būti blaiva nuo visko. Neliko tokių pramogų kaip klubai, barai.

Yra begalės būdų linksmintis! Važiuojam pasivaikščioti į Birštoną, daug būnam gamtoj, mėgstam išvažiuot, pasikept šašlykų, žvejojam... Atkrito draugai, su kuriais gerdavom. Šiandien jau nepastebiu alkoholio. Jo vaizdas parduotuvėje manęs neerzina, tiesiog neįdomu. Blaivybė man davė daug dovanų. Bet suprantu vieną: kad išlikčiau blaiva, turiu daug į save įdėti.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.