Neįgalus vaikinas turėjo tik vieną svajonę. Jai kelią užkirto mama

Ar tu galėtum pabučiuoti sergantį, negalią turintį vaikiną? O įsimylėti? Sutrikau nuo tokio klausimo. Niekada nebuvau susimąsčiusi anksčiau, galėčiau ar ne. Greičiausiai, ne. Tiesiog būdama šalia tokio žmogaus turbūt jausčiau grėsmę jį prarasti. Jei liga progresuotų, jei nebebūtume kartu – kaip po to gyventi?

 Mama mano, kad merginos kelia jam grėsmę.<br> 123rf.com nuotr.
 Mama mano, kad merginos kelia jam grėsmę.<br> 123rf.com nuotr.
Vaikino svajonė – pagaliau pirmą kartą pasibučiuoti.<br> 123rf.com nuotr.
Vaikino svajonė – pagaliau pirmą kartą pasibučiuoti.<br> 123rf.com nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jul 12, 2019, 9:17 AM, atnaujinta Aug 19, 2019, 11:04 AM

Todėl viskas, ko iš manęs būtų galima tikėtis, tik pagalba ir dėmesys. O pabučiuoti ir apkabinti galėčiau tik kaip draugą. Bet gal aš taip kalbu, nes nebuvau sutikusi ligoto vyro, kuris skirtų man dėmesį. Gal, jei toks atsirastų, kalbėčiau visai kitaip? Kas žino.

Ar įsimylėtum?

Tad kai neįgalus jaunuolis uždavė man šį klausimą, teisybės nepasakiau. Bijojau, kad neigiamas atsakymas jį įskaudintų. Pamelavau, kad tikrai galėčiau, nes sergantys žmonės yra tokie patys, kaip ir visi. Gabūt net ir geresni, nes turi didelę, jautrią širdį, kuri žino, kas yra skausmas ir praradimai.

Išgirdęs teigiamą atsakymą jaunuolis įsidrasino ir pasiūlė susitikti. Sakė, dar nėra bučiavęs merginos ir jam būtų apmaudu nugyventi, taip ir nepatyrus jos lūpų prisilietimo.

Gavusi kvietimą į pasimatymą šyptelėjau. Esu dvigubai vyresnė už jaunuolį. Net jei gyvenčiau kur nors netoliese, jokiu būdu nebūčiau susitikusi su juo tokiam tikslui. Ką jam ir pasakiau.

Jaunuolis trumpam nuliūdo, tačiau rašyti nesiliovė. Jis pasidalino su manimi savo išgyvenimais ir vargais. Jam žūtbūt norėjosi su kuo nors pasikalbėti ir aš sutikau jį išklausyti.

Drauges atstūmė mama

Vaikino likimas išties nepavydetinas. Gimė nepasiturinčioje šeimoje. Gydytojai, pamatę naujagimį, daug vilčių neteikė. Buvo spėjama, kad jis visą gyvenimą nepakils iš lovos. Jo mama su tokiu nuosprendžiu nesutiko. Ji paaukojo visą savo gyvenimą, kad pastatytų sūnų ant kojų ir jai beveik pavyko.

Jaunuolis sunkiai vaikšto. Tenka naudotis ir vežimėliu, tačiau jis vaikšto! Taip pat jis gražiai rašo ir yra baigęs mokyklą. Tai – didžiulis pasiekimas, žinant jo pirminę diagnozę. Atrodytų, kad vaikino gyvenime nieko netrūksta.

Jis turi mylinčią mamą, draugus, lankosi sporto salėje, dalyvauja neįgaliųjų draugijos narių susitikimuose ir įvairiose šventėse. Tačiau laimingas jis nesijaučia, nes niekada nėra bučiavęs merginos. Tačiau skaudžiai įsimylėjęs tikrai buvo. Tik mama lydi jį visur. Pamačiusi užsimezgantį ryšį priešinasi bet kokiam bandymui suartėti. Jaunuolis nesupranta, kodėl ji taip elgiasi. Kodėl nenori, kad jos sūnus būtų laimingas.

Sakau, gal dėl to, kad labai myli? Ji tiek daug stengėsi dėl savo vaiko. Jai atrodo, kad kitoje šeimoje jam grės pavojus. Ir niekas kitas geriau už ją juo nepasirūpins.

„Tu nesupranti, – prieštaravo jaunuolis. – Ji taip elgiasi tik dėl pašalpos. Ji bijo, kad netekusi manęs, nepragyvens.“

Vaikinas papasakojo, kad buvo toks atvejis, kai per feisbuką susipažino su sveika mergina. Jis ją įsimylėjo. Susitarė, kad ji atvažiuos į jo namus. Tačiau mama jos neįsileido. Apkaltino sukčiavimu. Rėkė, neva ji nori būti su juo tik dėl pašalpos.

„Žinai, aš labai ilgai liūdėjau, praradęs mylimą merginą. Man atrodė, kad jau nėra dėl ko stengtis ir neverta gyventi“, – pridūrė jis.

Padovanokite širdį

Išgirdus jaunuolio istoriją man jo pagailo. Norėjosi kažkaip palengvinti jo kančias, padrąsinti ir palaikyti šiltu žodžiu. Pasakiau jam, kad nenusimintų taip stipriai ir nenusiviltų anksčiau laiko. Nes tikiu, kad tai ne pabaiga. Jo gyvenime tikrai dar atsiras mergina, kuri pamils jį visa savo širdimi taip stipriai, kad savo meile sušildys ne tik jo sužeistą širdį, bet ištirpdys ir mamos.

Atrodo, jaunuolis patikėjo mano žodžiais. Jis pažadėjo kovoti už savo laimę, o aš, savo ruožtu, pažadėjau parašyti straipsnį, kuriame kreipsiuosi į visus su prašymu.

Mielieji, sustokite nors trumpam ir apsižvalgykite. Galbūt šalia jūsų gyvena šiltas, nuostabus žmogutis, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje. Jis nori mylėti ir būti mylimas. Padovanokite jam širdį ir turėsite savo rankose tikrą brangakmenį. Ištieskite savo rankas ir nustebsite, pamatę juose trapų drugelį, pasiruošusį už jus atiduoti savo gyvybę.

Noriu paprašyti ir neįgalių jaunuolių mamų. Nelaužykite savo vaikams sparnų. Leiskite jiems skristi. Likimas jiems buvo toks negailestingas ir neteisingas, tačiau ateitis gali būti visiškai kitokia – pilna laimės, meilės, džiaugsmo ir nuostabių svajonių. Ir tam, kad tai įvyktų, reikia visai nedaug. Tik patikėti jais ir paleisti...

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.