Kolegos mane vadino gražuoliu. Nors neprieštarauju, bet kartu ir puikiai jaučiu, kad man nuo jaunystės nesisekė su mergom.
Tyla – tyla – tyla
Ta, kurios norėdavau, atitekdavo kitam arba tiesiog pabėgdavo, o man dažniausiai nelikdavo nieko. Na, arba likdavo tokia, kurią tiek paguldžius, tiek pastačius nė lašo emocijos neišspausi. Kaip besistengiau, visada būdavo kaip tautosakoje – paskutiniam paršeliui ir papas prie subinės. Per tą prakeiktą liaudies išmintį ir vedžiau visai ne tą, kurios norėjau.
Ta, paskui kurią laksčiau iškišęs liežuvį, labai didelius ragus įstatė. Su tokiais ragais betikau tik meilės užmirštai mergai, kuri jau turėjo vaiką. Po vedybų jai terūpėjo puodai ir atsiradęs dar vienas vaikas. Jokių improvizacijų, jokio džiaugsmo.
Norėjau sukelti pavydą. Bet kur tau. Net kai grįždavau namo kvepėdamas moteriškais kvepalais, o ant pečių parnešdavau svetimus plaukus, nekildavo jokių pavydo scenų, emocijų... nesulaukdavau jokio atsako.
O jeigu dar turėdavau noro ir jėgų, tai pareiškus pageidavimą manoji klusniai ir tyliai atguldavo. Kitaip ir nepavadinsi – atguldavo, nereikšdama jokių pretenzijų. Prie stalo – tyla, meilėje – tyla, sekse – tyla. Užkniso ta tyla, todėl sukau į šoną ir nejaučiau sąžinės graužimo.
„Ledinės“ iškvietimas
Yra tokios auksinės taisyklės: nesimylėk su svetimomis ten, kur gyveni, negyvenk ten, kur myliesi su svetimomis, o tarnybinis romanas vedusio su nevedusia ar atvirkščiai – tai kilpa ant kaklo. Nors turėjau patirties, bet vienam iš tų punktų nusižengiau.
Įmonėje, kurioje darbavausi, gaudavau solidų atlyginimą su įvairiais priedais. Nusipirkau butą, mašiną ir vaikus palepindavau. Bet įsipainiojau į tarnybinio romano pinkles.
Dirbo pas mus ledinė gražuolė. Aukšta, liekna, su visais paryškintais moteriškumais ir akiniais. Visi įmonės vyrai paslapčia apie ją svajojo, bet nuo jos ledinio žvilgsnio kartais užmiršdavo savo vardą. Ta panelė turėjorimtas pareigas. Nuo jos labai daug kas priklausė ir visi eidami į jos kabinetą drebėdavo. Ji bet kam galėjo apkartinti gyvenimą įmonėje, pasirūpinti atleidimu, bet reikalui esant galėjo ir ištraukti už ausų. Ji buvo gražus neprijaukintas žvėris, dvelkiantis šalčiu ir didybe.
Jei būdavai ką ne taip padaręs ar prisidaręs, tai ryte atėjęs į darbą rasdavai „ šaukimą“ – pakvietimą į trečią aukštą pas panelę X. Vieną pirmadienį ir manęs laukė toks šaukimas. Iki to laiko nebuvo tekę su ja artimai bendrauti, tai kolegos išlydėjo kaip į sušaudymą.
Lipdamas į trečią aukštą vis galvojau, kuo nusidėjau, kas dabar bus, bet pradaręs kabineto duris ir pamatęs viršininkę net sutrikau. Pasisveikino linksmai, pakvietė sėstis ir net kavos pasiūlė. Kol aiškinomės nedideles darbines problemas, kelis kartus įdėmiai pažiūrėjau jai į akis. Buvo keista, kad ji truputį sutriko.
Atsargiai perėjau prie gyvenimiškesnių temų ir netrukus pamačiau, kad ji – nelabai išmokusi flirtuoti. Keletas drąsių, gudrių komplimentų ir matėsi, kad ji jau užkabinta! Visi jos bijojo, niekas taip su ja nekalbėjo, tai ir ištirpo.
Vėliau ji paprašė parvežti po darbo namo, sutikau. Įsivaizduoju, kiek per tą mano šlovės akimirką pavydas bambų sugriaužė. Viršininkė pasiūlė kavos. Kava buvo labai skani, todėl namo negrįžau. Nenoriu girtis, bet net lovą sulaužėm – kirvis atitiko kotą visais atžvilgiais. Ryte davusi nurodymą vakare vėl grįžti ir sutaisyti lovą, ji sėdo į taksi, o aš į darbą nuvažiavau aplinkiniu keliu.
Grįžo taisyti lovos
Namiškius dėl visa ko perspėjau, kad išvykstu į komandiruotę. Visą savaitę lova kasnakt lūždavo, o aš kas vakarą po darbo ateidavau ją taisyti. Pajutęs savo įtaką jos kūnui ir jausmams, pradėjau retsykiais nepagarbiai elgtis ir net atsargiai pasityčioti. Tačiau ji buvo tokia išalkusi, kad visa tai priėmė kaip normalius dalykus. Aukščiausia euforija apima, kai gali jaustis savo viršininkės viršininku ir valdyti ją jos pačios lovoje.
Net savaitgaliui nepaleido. Išsivežė į kaimą. Morališkai, dvasiškai savaitgalis patiko, bet fiziškai... . Aš ne sekso mašina.
Namo mane paleido sekmadienį po pietų. Pirmą kartą namo grįžau jausdamasis kaip katinas į miltus priši...ęs. Pabandžiau būti geras, atidus, švelnus žmonai, bet buvau nesuprastas. Žmona pagalvojo, kad pervargau komandiruotėje, liepė eiti miegoti ir visai neatkreipė dėmesio, kad grįžau švarus ir kvepiantis.
Pirmadienis, antradienis, trečiadienis praėjo ramiai. Po darbo žaibo greitumu lėkdavau namo.
Ketvirtadienį vėl gavau „šaukimą“ į trečią aukštą. Darbo metu kabinete greituko nebuvau patyręs. Truputį buvo streso, bet viskas pavyko ir man patiko. Išeidamas iš kabineto pasakiau, kad vakare neateisiu, nes yra labai rimtų reikalų. Panelei nepatiko, bet didelių pretenzijų nereiškė.
Taip tęsėsi apie 3-4 mėnesius. Tai kelioms dienoms komandiruotė į jos namus, tai savaitgalis kaime. Pyktis su viršininke būtų lygus išėjimui iš darbo, todėl tyliai tęsiau viską, nors nebepatiko. Stengėmės neafišuoti savo santykių, bet kolektyvas atkreipė dėmesį į mano dažnus iškvietimus į trečią aukštą.
Pasitaikydavo atvejų, kai mane net savaitgaliais iškviesdavo į darbą. Žmona puikia žinojo, kad mes sekmadieniais nedirbame, bet nieko nesakydavo. Vis galvojau, kaip kultūringai viršininkės atsikratyti – jaučiausi pririštas.
Daugiau niekada
Kuo toliau tuo man toks gyvenimas darėsi sunkiai bepakeliamas. Galiausiai pradėjau žvalgytis kito darbo, bet likimas viską sustatė į vietas. Trečio aukšto karalienė pati išėjo iš įmonės ir pradėjo savo verslą. Lengviau atsikvėpiau. Po to dar buvome kelis kartus susibėgę, bet tai buvo laisva valia. Grįžau į savo įprastą ritmą.
Bet per tą laiką žmona, kokia ironija, pakėlė sparnus. Paskraidė, paskraidė ir galiausiai pabėgo. Aš, nepaisant nuklydimų į kairę, visus tuos metus ja rūpinausi, jos ir savo vaikus maitinau. O ji tylėjo ir paslapčia mezgė savo reikalus. Rezultate: žmona pabėgo, buvusi viršininkė rado naują sugulovą, štai ir viskas.
Pasijutau toks vienišas ir apleistas. Norėjosi tik kaukti. Buvau labai piktas ant visų moterų. Kai lieki laisvas, tos laisvės nebesinori. Mes jos trokštame, kol esame pririšti. Kaip tie šunys – aršūs ir draskomės, bet kai grandinė nutrūksta, nebežinome, ką daryti.
Atsikvėpiau, kai radau naują darbą. Mėgiamą, dabar turėjau, kur save padėti. Kai esi laisvas ir turi pinigų, jauti saiką linksmybėse, tada pajunti tikrą gyvenimo džiaugsmą.
Kartais atsiranda norinčių sutvarkyti mano „nelaimingą“ gyvenimą. Jei kartais vienai ar kitai ką pažadu, tai greitai prisimenu, kad būčiau blogas ilgiems santykiams – negaliu pažadėti, kad nebeklaidžiočiau. Tai geriau šeimos ir nekurti. O pačiam ir šiaip baisu pagalvoti apie dar vieną vedybinį bandymą. Reikia džiaugtis tuo, ką dar turiu. Darbo, pinigų, kartais – romantikos. Ir gana.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
