Nepagražindamas papasakojo, kaip gyvenome sovietiniame rojuje

Šį kartą pažvelgsime į ne tokią jau tolimą praeitį, kurią vyresni žmonės dar gerai prisimena, o jaunimas apie ją neturi žalio supratimo. Pažvelgsime į kreivų veidrodžių karalystę, kurioje mums buvo lemta gyventi beveik pusę amžiaus. Kurioje melą vadino tiesa, o vagystę – kombinavimu.

 Žmona labai norėjo išvykti. Vienintelis kurse turėjau motociklą, todėl kiekvieną savaitgalį galėjau aplankyti šeimą.<br> 123rf.com nuotr.
 Žmona labai norėjo išvykti. Vienintelis kurse turėjau motociklą, todėl kiekvieną savaitgalį galėjau aplankyti šeimą.<br> 123rf.com nuotr.
--- Domantas Umbrasas --- Tarybinės prekės, produktai, duona, dešra, Tarybinė duona, Tarybinė dešra<br>Lrytas.lt nuotr.
--- Domantas Umbrasas --- Tarybinės prekės, produktai, duona, dešra, Tarybinė duona, Tarybinė dešra<br>Lrytas.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Aug 3, 2019, 7:29 PM, atnaujinta Aug 3, 2019, 10:26 PM

Daugiausia  prisitaikiusių

Už tiesos sakymą galėjai pakliūti į kalėjimą arba į specialią psichiatrijos kliniką. Gyvenome okupuotoje Tėvynėje. Tiksliau – spygliuota viela aptvertoje „Rodinoje,“ kurioje dainavo: „Moj adress ne dom i ne ulica. Moj adress sovetskyj sojuz (liet. „mano adresas ne namas ir ne gatvė. Mano adresas – Sovietų Sąjunga“).“

Rytų kryptimi važiuoti buvo galima iki pat Ramiojo vandenyno, o į Vakarus – šiukštu! Pasienis ten buvo ne tik spygliuotomis vielomis užtvertas. Jis buvo ir užminuotas. Tam, kad žmonės negalėtų pabėgti iš „rojaus.“

Besibaigiant karui Lietuvą vėl užplūdo okupantų ordos iš Rytų. Lietuviai turėjo 4 pasirinkimus: bėgti į Vakarus, kovoti, koloboruoti su okupantais ar prisitaikyti. Pastaroji - prisitaikiusiųjų - grupė buvo didžiausia. Šie žmonės vadovavosi išlikimo instinktu, kuris būdingas visiems žmonėms, tačiau nenorėjo palikti savo Tėvynės. Kai kurie net į komunistų partiją įstojo, nors nemaža jų dalis nebuvo idejiniai komunistai. Jie stojo dėl karjeros.

Vaikščiojanti enciklopedija Gesė

Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje pradėjau dirbti naktiniu sargu kolūkių pirmininkų mokykloje. Buvau dar nepilnametis, todėl pavadavau tėvą. Budėdavau pamainomis: nuo vakaro iki vidurnakčio arba nuo vidurnakčio iki ryto. 7-tą valandą reikėdavo keltis (jeigu budėdavau pirmoje pamainoje, o po antros pamainos grįžęs namo papusryčiaudavau) ir dažniausiai pėsčiomis 8 kilometrus ėjau į mokyklą, kuri buvo miesto centre, tuometinėje Gorkio gatvėje (dabar Didžioji).

Į priemiesčius tada autobusai nekursavo. Važiavo tik sunkvežimiai, kurių kėbule buvo įtaisytos kelios eilės lentų, ant kurių sėdėjo keleiviai. Tačiau ir šios vežėčios dažnai būdavo pilnos turginių moterėlių, kurios, apsiginklavusios bidonais, vežiojo į miestą pieną. Su „kaubojyste“ jau atsisveikinau visam laikui. Karvę tėvai dabar rišo aplinkiniuose laukuose, nes tada čia dar nebuvo nei Santaros klinikų, nei daugiaaukščių pastatų.

Tų pačių metų vasarą nusišypsojo man laimė porą mėnesių padirbėti geologų ekspedicijoje. Utenos rajone tyrinėjome molio atsargas. Su senuku Mykolu sukau rankinį žemės grąžtą. Darbas nelengvas, tačiau gyvenimas buvo įdomus, romantiškas. Svarbiausia – gavau gyvenime pirmą atlyginimą. Dar atsimenu ir uždarbį – 150 rublių. Gavęs jį, buvau kaip devintame danguje.

Pagrindinė šio mūsų laikino kolektyvo „vinis“ buvo botanikė Gesė Šimkūnaitė. Susėdę sunkvežimio kėbule ant skersai kėbulo pritvirtintų lentų važinėjome po rajoną. Nuo pikantiškų, o neretai ir nešvankių anekdotų net ausys linko. Juokas, kuris mūsų kompanijoje skambėjo kasdien, priversdavo užmiršti sunkų darbą ir praskaidrindavo sielą.

Gesė buvo ne tik vakščiojanti enciklopedija. Jai netrūko ir humoro, o išvaizda buvo nepakartojama: mėlynas kombinezonas, kuris dar labiau paryškino jos apkūnumą, mėlyna beretė, niekaip neabglėbianti jos ilgų, vėjyje besidraikančių, plaukų...Kuomet ji eidavo per kaimą, pro trobų langus spoksojo smalsūs žvilgsniai.

Kariška drausmė bendrabutyje

Ekspedicijos metu ne tik dirbome ir linksmai leidome laiką. Nors partizaninis karas jau ėjo į pabaigą, jo atgarsiai šiose apylinkėse tada pasiekdavo ir mūsų ausis.

1951 metų balandžio 11 d. partizanais apsimetę MGB smogikai Strazdų kaime prie Baluošo ežero nužudė Lokio rinktinės vadą Balį Vaičėną-Liubartą, šešis jo bendražygius, sodybos šeimininką Juozą Čibirą, jo nėščią žmoną bei senutę anytą. Tam, kad neliktų liudininkų. Jų vaikus, kurie per stebuklą liko gyvi, saugumas dar ilgai persekiojo.

Šiose apylinkėse tada buvo likęs tik vienas kitas partizanas. Garsiausias buvo Antanas Kraujelis, kuris slapstėsi net iki 1965 metų. Kai kurie drąsesni uteniškiai apie jį pasakojo legendas. Žmonės jį laikė šių laikų Tadu Blinda.

Po septynių klasių reikėjo laikyti egzaminus. Po to man kilo klausimas: ką daryti? Sulaukus 18-os metų mokytis toliau ir baigti vidurinę būtų buvusi didelė kvailystė. Mėgau gamtą, su klasiokais žavėjausi romanais apie Amerikos indėnus. Buvome net įsikūniję į šių knygų personažus. Dėl to nutariau studijuoti miškininkystę.

Direktorius – buvęs Raudonosios armijos karininkas. Jis buvo įvedęs karišką drausmę. Gyvenome bendrabutyje, kuris priminė kareivines, visur vaikščiojome rikiuote. Mums mokėjo stipendiją.

Pirmame kurse – 140 senųjų rublių, o paskutiniame 4-tame – 200. Iš šios sumos reikėdavo susimokėti už matinimą valgykloje. Dėl to iš stipendijos mažai kas ir belikdavo kitoms išlaidoms. Tie, kurių tėvai gyveno kaime, gaudavo materialinę paramą ir maisto (lašinių, dešrų) siuntas, o man neretai tekdavo ir papusbadžiauti, nes ir tėvų namuose, kur augo dar 5 vaikai, nebuvo atliekamo kąsnio.

Vos neužmušė rąstas

Tačiau kreivų veidrodžių karalystėje galiojo savi įstatymai. Dėl to iš trečio kurso mane išgrūdo į sovietinę armiją. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Atsidūriau net Vidurinėje Azijoje. Buvau jaunas, troškau romantikos ir nuotykių. Šitie mano troškimai priverstiniu būdu išsipildė su kaupu. Trejetas metų (įskaitant karo mokyklą) nebuvo išbraukti iš gyvenimo. Tai buvo nebloga gyvenimo mokykla, kuri mane užgrūdino. Klausydamas Ceilono radijo pramokau anglų kalbą.

Kadangi tarnybos metu buvau sukaupęs nemažai menkaverčių rublių, grįžęs į namus įgyvendinau svajonę, kurią puoselėjau dar nuo vaikystės. Kalvarijų turguje nusipirkau motociklą „Minsk".

Po vienos vasaros praktikos grupė būsimų miškininkų pasiryžome dar pasilikti ir padirbėti Karelijoje. Tada ten buvo Lietuvos miškų ūkis. Jo darbuotojai kirto mišką ir gabeno į Lietuvą. Mūsų uždavinys – apskaičiuoti medienos tūrį.

Ežero pakrantėje aptikau karelų pamestą valtį, ją susitaisiau ir laisvalaikį maloniai praleisdavau plaukiodamas ir žvejodamas didžiuliame Gimolų ežere. Labai patiko klajoti po pelkėtus miškus, nors tos klajonės nebuvo labai saugios. Nuo „Žiemos karo“ dar pasitaikydavo likusių minų ar sviedinių.

Vasaros pabaigoje mes, keli draugai, pasiprašėme padirbėti už atlygį. Tačiau nė vienas iš mūsų nežinome, kada pasibaigs mūsų kelias šioje žemėje. Manasis galėjo pasibaigti vos peržengus 24 metų slenkstį.

Krovėme į vagonus rąstus, kurie vieną dieną galėjo mane sutraiškyti. Vagonas jau buvo beveik pilnas. Viršuje tvarkiau rąstus, kuriuos padavė autokranas. Staiga matau, kaip didžiulis, daugiau nei porą tonų sveriantis rąstų pundas krenta tiesiai ant manęs. Iki šiol negaliu suvokti, kaip tada taip žaibiškai sureagavau ir iš 4 metrų aukščio laimingai, tarsi katinas, nušokau ant žemės. Pasirodo, buvo paruoštas per sunkus rąstų ryšulys. Dėl to kranas ėmė greitai svirti į priekį ir rąstai nukrito ant vagono.

Nemokami butai - mitas

Tada mokslas buvo nemokamas. Be to studentams mokėjo stipendiją. Tačiau baigus mokslus, reikėjo 4 metus dirbti toje vietoje, į kurią paskyrė. Pasibaigus mokslams pasirinkau gamtosaugą. Paskyrė mane Jurbarko rajono gamtos apsaugos inspektoriumi. Turėjau dyzelinį katerį su kajute, kuriuo plaukiojau Nemunu nuo Smalininkų iki Kauno. Vėliau gavau kiek greitesnę motorinę valtį.

Darbas pavojingas, nes brakonieriai ginkluoti. Iš jų visko galima laukti. Nenorėjau rizikuoti. Nuėjau į milicijos skyrių ir išsireikalavau pistoletą TT. Dabar naktiniuose reiduose jaučiausi drąsiau. Atlyginimą (apie 600 senųjų rublių) gaudavau paštu kiekvieną mėnesį.

Rudenį sukūriau šeimą ir paprašiau pervesti į kitą, ramesnį darbą. Paskyrė į Širvintų specialios paskirties medžioklės ūkį vyriausiuoju jėgeriu. Darbas saugesnis, tačiau atlyginimas toks pat menkas – 690 senųjų rublių. Kadangi kurį laiką žmona neturėjo pastovaus darbo, prasidėjo sunkūs laikai.

Kartais tekdavo valgyti cepelinus, kuriuose mėsos nebuvo nė kvapo. Kai kas platina mitą, kad tais laikais valdžia aprūpindavo butais. Tai blefas. Niekas man – jaunam specialistui - buto neskyrė nei Jurbarke, nei čia, Širvintose. Mes turėjome patys susirasti butą ir jį nuomotis. Negana to, išsinuomotas butas visai netiko gyventi. Reikėjo pasistatyti krosnį ir patiems atlikti kitus remonto darbus.

Buto nuomai ir maistui pinigų neužteko. Dėl to atostogų metu išvykome į Latvijos kolūkius. Rovėme ir valėme cukrinius runkelius. Darbas buvo pragariškas. Vakare nežmoniškai tirpo rankos. Per kelias savaites užsidirbome apie pusantro tūkstančio rublių. Tai veiklai paaukojome ir kitas atostogas.

Dabar jau galėjome realizuoti savo svajonę – Baltarusijos parduotuvėje už 650 (jau naujų) rublių, nusipirkome motociklą JAWA-350. Skraidėme po Lietuvą ir už jos ribų. Keletą kartų vos „nenuskridome“ į kitą pasaulį. Išgelbėjo greita mano reakcija.

 

Valdžios būdas kontroliuoti

Kartą į svečius atvyko kurso draugas ir pareiškė, jog įstojo Kaune studijuoti mediciną. Žmona, kuriai jau buvo gerokai įgrįsę A. Sniečkaus ir kitų to meto nomenklatūrininkų vizitai, medžioklių organizavimas ir nuolatiniai išgėrimai, pradėjo man priekaištauti: „Tavo draugas gali mokytis toliau, o kodėl tu negali?“

Ji labai norėjo išvykti iš Širvintų. Mano savimeilė buvo užgauta. Prasidėjus atostogoms, išlydėjęs žmoną, kuri tada jau dirbo parduotuvėje, apžergdavau motociklą, ant bako priešais pasodindavau dukrelę, kuriai buvo pusantrų metukų, ir važiuodavau prie ežero mokytis.

Po mėnesio išlaikiau egzaminus ir įstojau į VU medicinos fakultetą. Mano darbo stažas tada jau buvo 4 metai. Dėl to valstybės nenuskriaudžiau, už stipendiją atidirbau. Įžengęs į 30-uosius metus tapau studentu. Bendrakursiai už mane buvo 5-10 metų jaunesni. Vienintelis kurse turėjau motociklą, todėl kiekvieną savaitgalį galėjau aplankyti šeimą. Tačiau neilgai taip tvėriau.

Po kelių mėnesių persikėlėme į Vilnių ir įsikūrėme namo, kuriame gyveno mano tėvai, pastogėje. Vėl prasidėjo statybos. 20-ties kvadratinių metrų nešildomą patalpą reikėjo paversti butu. Palaipsniui, etapais kėlėme stogą ir plėtėme patalpas. Šiuos darbus atlikome savaitgaliais, kai nedirbo įstaigos. Tam, kad pavydūs kaimynai neįskųstų ir mūsų „neužpelenguotų“ pikti valdininkai dėl savavališkų statybų.

Pavargdavome iki žemės graibymo. Parsinešę iš šulinio kibirą vandens, kiek apsiprausę dulkes ir prakaitą, kaip negyvi krisdavome į lovą. Tačiau buitiniai rūpesčiai – smulkmena, palyginus su tais vargais, kuriuos netrukus patyrėme.

Tuo metu visi imperijos piliečiai, panašiai kaip dabar - galvijai, turėjo būti priregistruoti. Magiškas spaudas pase suteikdavo galimybę gauti darbą. Taip valdžia galėjo kontroliuoti piliečius. Žmona pradėjo minti valdininkų įstaigų slenksčius. Deja, bergždžiai. Nors gyvenau tėvų name, valdininkai sutiko priregistruoti tik laikinai – kol mokausi universitete.

Beliko kreiptis „aukščiau.“ Nuėjome pas miesto „galvą.“ Šį postą tada užėmė Jonas Vildžiūnas – buvęs KGB viršininkas. Pasirodo, kartais ir buvusieji pasižymi žmoniškumu. Vildžiūnas įjungė žalią šviesą mūsų šeimos priregistravimui Vilniuje.

Tų laikų pramogos

Antrame kurse buvo pora valstybinių egzaminų. Po histologijos egzamino, kurį išlaikiau puikiai, man pasiūlė darbą laboratorijoje. Dieną lankiau paskaitas bei pratybas, o vakare operavau katinus. Pirmą kartą susidūriau su mokslo ir dorovės (moralės, atjautos) konfliktu. Matyt, dėl to katinai mane kelis kartus apdraskė ir sukandžiojo, o pora ištrūko ir iššoko pro langą iš antro aukšto.

Katiną reikėdavo pririšti ant operacinio staliuko ir į veną sušvirkšti anestetikų. Netrukus įsisavinau trumpalaikės anestezijos metodiką, katiną apsvaigindavau ir pririšdavau prie staliuko. Dėl to tokių incidentų jau išvengiau.

Už pusę laboranto etato gaudavau 35 rublius. Pridėjus padidintą stipendiją – 50 rublių, susidarė solidi 85 rub. suma – daugiau nei žmona gaudavo (70 rub.) dirbdama centriniame knygyne. Dėl to nebuvau išlaikytinis.

Po kurio laiko profesorius pasūlė papildomą darbą. Pagal sutartis tyriau chemines buitines priemones. Po keleto metų Maskvoje parduotuvėje už 2,5 tūkstančio rublių nusipirkome naują „Zapuką“ – mūsų pirmą automobilį. Nors ir gaila buvo atsisveikinti su "Jawa", tačiau ją teko parduoti.

Automobiliu su draugais aplankėme ne tik Lietuvos įdomiausias vietas. Pabuvojome Baltarusijoje, apžiūrėjome pilis, kurias pastatė mūsų kunigaikščiai. Lankėmės Karaliaučiuje ir Baltijos broliškose respublikose. Vyresnioji dukrelė pradėjo lankyti mokyklą. Kiekvieną rytą, važiuodamas į darbą, ją nuveždavau į mokyklą Maironio gatvėje.

Su draugais važiavome į Dzūkiją ne tik stovyklauti, kūrenti laužus, kepti šašlykus ir linksmintis. Ten mes važiavome ir dirbti: grybauti ir rinkti spanguoles Čepkelių raiste, kol ten dar nebuvo rezervato. Šias gėrybes sunaudodavome ne visas. Didelė jų dalis gerokai papildydavo mūsų šeimos biudžetą.

Kanopos ir karvių tešmenys

Nors tada taip pat buvo socialinė atskirtis, tačiau ne tokia didelė, kaip dabar. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo apie 150 rublių, o imperijos mastu – 200 rub. Ministro alga buvo 600, o apylinkės partijos komiteto sekretoriaus – 450 rublių. Be to, visi nomenklatūrininkai naudojosi specparduotuvėmis. Ten buvo galima gauti tokių produktų, kokių paprastose parduotuvėse nesurasi nė su žiburiu.

Tada nebuvo ant kiekvieno kampo prekybos centrų. Buvo apgailėtinos maisto prekių parduotuvėlės. Prekystaliai, susiraukusios pardavėjos ir skurdus maisto prekių asortimentas. Kai kada matydavai tik galvijų kanopas, karvių tešmenis ir kitokius subproduktus.

Gera mėsa ir mėsos gaminiai iškeliaudavo į didžiuosius miestus – Maskvą ir tuometinį Leningradą. Nepaisant to, mėsos gaminių buvo, tačiau kokybiškesnius galėjai gauti tik iš po prekystalio ar spec. parduotuvėse, kurios buvo prienamos tik nomenklatūros atstovams.

Kai kuriuos produktus skirstė profesinės sąjungos. Eilinėje parduotuvėje galėjai nusipirkti daktariškos dešros (2,4r./kg), dešrelių, žuvies, įvairių pieno produktų. Pienas kainavo 32 kapeikas už litrą. Tiek pat kainavo ir kepaliukas duonos.

Chruščiovo laikais buvo visuotinis maisto produkų trūkumas. Vienais metais iš prekybos dingo net batonai. Matyt, kanadiečiai buvo nutraukę kviečių eksportą. Turguje buvo galima nusipirkti kokybiškų produktų: įvairios mėsos, dešrų ir kt. Tačiau jie buvo brangesni. Tenka pripažinti, kad jų kokybė, skonis buvo geresni nei dabar.

Kadangi gyvenome priemiestyje, tėvai laikė karvę. Dėl to pieno nereikėjo pirkti. Auginome kiaules ir vištas. Kiaulėms ėdalą veždavome iš Onkologijos ligoninės valgyklos. Už jį per mėnesį mokėjome 15 rublių. Pasigamindavome geros kokybės mėsos produktų.

Dabar visi mato, kokia didelė problema vaikų darželių stoka. Tada problema buvo tokia pati. Laimė, kad po uošvio mirties pas mus apsigyveno žmonos motina. Dėl to buvo kam prižiūrėti mūsų jaunėlę. Ji augo namuose. Vėliau žmona baigė universitetą ir pradėjo dirbti vaikų darželyje, tačiau abu mūsų vaikai jau buvo išaugę iš darželinukų amžiaus.

Prisiminęs mūsų studentiškas vasaras pridursiu, kad pradžioje žmogaus likimą lemia du faktoriai – tėvai ir gimimo data. Tolimesnis gyvenimas priklauso nuo visuomeninės santvarkos ir nuo jo pačio.

Sovietmečiu studentai vasarą privalomai, be atlygio dirbdavo įvairius darbus kolūkiuose ar valstybiniuose ūkiuose. Kai kada net tolimąjame Kazachstane. Mes darbavomės Raseinių ir Širvintų rajonuose. Kadangi turėjau transporto priemonę, kiekvieną savaitaglį parvažiuodavau į namus.

Mūsų karta gali tik baltai pavydėti dabartiniams studentams, kurie turi neribotas galimybes. Jie pagal programą "Work and Travel" (liet. "Dirbk ir keliauk". - Red.) vasaros metu pasirenka darbą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Kanadoje, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje. Tokiu būdu galima nušauti tris zuikius: susipažinti su naujais kraštais ir žmonėmis, užsidirbti pinigų ir išmokti užsienio kalbą. Reikia tik vieno dalyko – nebijoti bet kokio darbo.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.