Vyrui kalbant raudonavo
Iki šventinės vakarienės viskas vyko beveik tobulai. Pakankamai kuklu ir skoninga. Paskui atėjo laikas sakyti sveikinimo kalbas. Pakalbėjo patys jaunieji, pasisakė tėvai ir kiti artimieji. Atėjo mano vyro eilė. Tikrai nebūčiau atspėjusi tokių jo žodžių.
Pasisakymo esmė tokia: vargšas jaunikis. Dar nesuvokia, kokia saldi yra laisvė, nes ją ką tik prarado. Iki šios dienos buvo laimingas, galėjo daryti ką tik nori, gyveno tik sau. Katino dienos baigėsi. Baigėsi baliai. Baigėsi linksmybės ir kelionės. Laukia ilgi kasdienybės metai ir ilgesys, prisiminus jaunystę.
Aš sėdėjau ir jaučiau, kaip raudonuoju. Jaunoji suspaudė lūpas iki baltumo. Priešais mane sėdinti moteriškė dėbtelėjo, jaučiau, kaip į mane daug kas žiūri. Užtat vyriška stalo pusė pagyvėjo. Paplojo, pasijuokė.
Savaime suprantama, kad po šios kalbos man dingo noras linksmintis. Jaučiausi kaip gavusi su šlapiu skuduru per veidą.
Mano vyras nieko nepastebėjo. Bet su išgėrusiu aiškintis ir nenorėjau. Kitą dieną bandėm kalbėtis važiuodami į namus, bet nieko gero neišėjo. Vyras nesuprato, kodėl į sveikinimo kalbą sureagavau „neadekvačiai“. Jo nuomone, jis nieko baisaus nepasakė. Savo asmeniniu šeimyniniu gyvenimu ir manimi nesiskundė. O kas dėl jaunikio... Kaip sakė, normalu gailėtis žmogaus, visiems laikams praradusio laisvę.
Susimąsčiau apie tai. Na tikrai. Kai tik užeina kalba apie vestuves, jaunikių gailisi visi. Nuotakų negaila niekam. Manau, laikas pažiūrėti tiesai į akis: vyrams šeimyninis gyvenimas tik į sveikatą. Ko nepasakyčiau apie moteris.
Moterims – dar sunkiau
Gyvenu santuokoje pakankamai ilgai. Asmeniškai patyriau, ką reiškia būti dirbančia moterimi, žmona ir mama. Žinau, ką reiškia verstis per galvą, norint visur suspėti. Žinau, kaip užknisa kasdien gaminti. Kas yra kova su nesibaigiančiomis skalbinių krūvomis. Žinau, ką reiškia savaičių savaitėmis iš nuovargio vos pavilkti kojas. Žinau, ką reiškia gyventi ne dėl savęs, o dėl kitų. Vyro ir sūnaus poreikiais.
Esu įsitikinusi – kiekviena ištekėjusi moteris kartais jaučiasi kaip spąstuose, iš kurių niekada neištrūks. Kartais susimąstau ar būčiau tekėjusi, jei žinočiau kas manęs laukia.
Ar mano vyras jaučiasi panašiai? Nemanau. Man atrodo, kad jis klesti ir džiaugiasi gyvenimu.
Susituokus, jam nuo pečių savaime nukrito buitinės problemos. Apskalbtas, pamaitintas, su dulkių siurbliu po namus nelaksto. Vaiko priežiūra, lavinimu, sveikata, rūpinuosi pagrinde aš. Finansine prasme nenuskriaustas. Neturi manęs išlaikyti. Abu dirbam, uždirbam apylygiai. Kartu išlaikom šeimą.
Tačiau jei aš užsimanau rankinės, naujų batelių ar kosmetikos – tai moteriški kaprizai. Jei jis užsimano, pvz., naujos meškerės, prabangių lietų ratlankių, naujo galingesnio kompiuterio – tai būtinybė.
Jei aš susiruošiu pasibūti su draugėmis, jis užsiraukia. Nes susirinksim ir pletkinsim. Jei pats sugalvoja išlėkti į žvejybą, tik pabandyk supykti. Negalima kėsintis į vyro teisę pailsėti nuo šeimyninio gyvenimo.
Ir apskritai. Kiek pažįstu nevedusių, į ketvirtą dešimtį įžengusių vyrų, jie atrodo kažkokie... apleisti. Užtat netekėjusios pažįstamos atrodo puikiai. Nėra nė vienos tokios nusivariusios kaip aš.
Kadangi neturiu vilties ką nors įrodyti, daugiau su vyru nebesiginčijau. Tačiau nereiškia, kad pamiršau. Rugpjūčio pabaigoje vyro sesers vestuvės. Bus ir mano eilė sakyti sveikinimo kalbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
