Na, jūs gal pamenate, kaip prieš ketvertą metų, dėl dukros vestuvių mečiau svorį, terorizavau savo pilve gyvenantį draugą ir badu marinau vargšę Mūzą. Tuo sunkiu laikotarpiu mintys nuolat sukdavosi apie maistą. Vakarais paimdavau duonos riekutę, bet prisiminęs, kad ji, anot filmo veikėjų, nuodas, eidavau miegoti kartodamas norėdamas to malonumo, bet nevalgydamas.
Sunkiausia – po to
Tada tos kančios davė rezultatų – per du mėnesius numečiau 16 kg svorio, įlindau į kostiumą ir atšokau dukros vestuves. Tuo pasiekimu labai didžiavausi ir kviečiau vieną savo stambų kolegą pasekti mano pavyzdžiu. Kartą jam juokais pasakiau: “Tu iš šono atrodai kaip nėščias. Įdomu, kas vaiko tėvas?“
„Aš – savidulkis“, - atsakė nė kiek nesutrikęs.
„Tavo stuburo slankstelių nesimato. Atrodo, lyg tavo stuburas iš vieno vientiso slankstelio“, – neatstojau.
„Nuo maisto genetiškai modifikavausi, tapau vienaslanksčiu savidulkiu individu“,- atsakė ir patarė man nueiti pas gydytoją, kad pasitikrinčiau, ar man nuo tokio staigaus svorio kritimo irgi kas nors nesimodifikavo.
Paklausiau kolegos ir nuėjau pasitikrinti. Viskas buvo normalu, bet gydytojas pasakė, kad tiek daug svorio prarasti per tokį trumpą laiką nėra gerai, nors, reikalui esant, tai nėra ir sunku. Sunkiausia yra išlaikyti pasiektą rezultatą.
„Ateik po metų, jei tebebūsi toks pat „lieknas“ pasiimsiu tave į simpoziumą kaip eksponatą“, – sakė daktaras.
Manau, dėl simpoziumo jis juokavo, bet buvo teisus dėl rezultatų išlaikymo. Iš karto po dukros vestuvių vaikai pranešė, kad po metų bus sūnaus vestuvės ir reikia stengtis išlaikyti formą.
Pakabinau kostiumą matomoje vietoje ir kartais pasimatuodavau. Per metus dalis svorio grįžo, bet į kostiumą dar įlindau, o po vestuvių atsipalaidavau. Pilve gyvenantis draugas vėl buvo laimingas, o Mūza nuo sotumo aptingo.
Kovon, kovon!
Gal taip ir būtume gyvenę visi patenkinti, bet vienas kolega pradėjo mane terorizuoti. Anas buvo tiek pastačius, tiek paguldžius, bet nusipirko namą, ruošiasi vesti jauną gražią merginą ir įsigijo svarstykles. Pats svėrėsi, kolegas svėrė ir nuolat man siuntė nuotraukas su rezultatais, vis patraukdamas per dantį: „Ar jau galiu eiti prie altoriaus?“
Galvojau, kad siunčia melagingus parodymus, tai vieną dieną netikėtai užėjau į svečius. varstyklės nemelavo. Jo ūgis – 170 cm, svoris 80 kg (anksčiau buvo daugiau kaip 90 kg).
Palinkėjau smagių vestuvių ir išeidamas žvilgtelėjau į veidrodį. Iš karto prisiminiau gydytojo žodžius ir kolegos juokelius apie genetines modifikacijas. Viskas, kas buvo prieš ketvertą metų numesta, sugrįžo į savo vietas.
Nutariau pasistengti iki anūko vestuvių atgauti gerą formą. Kadangi jos dar labai toli, artimieji lyg Damoklo kardą pakabino tą patį kostiumą matomoje vietoje ir įpareigojo pradėti kovą su antsvoriu nedelsiant.
„Ir kodėl to kostiumo kandys nesugriaužė“, – padejavau ir nusiteikiau būsimoms kančioms.
Kelnės su gumele
Vienoje Danijos picerijoje už picą ir kavos puodelį sumokėjau 17 eurų. Kalorijų daug, skonis nekoks. Lietuvoje kepa skanesnes picas, kaina žymiai mažesnė, o Vokietijos prekybos centre prisipirkęs maisto už 17 eurų drąsiai išgyvensi visą savaitę.
Kadangi kartais atsipalaiduodavau, suteikdamas šventę pilvui, per 6 savaites numečiau tik 6 kg. Grįžus iš komandiruotės vos per dvi savaites viskas sugrįžo su kaupu. Toks įspūdis, kad namie svoris auga nuo įkvėpto oro, o jei jį dar pagardini žmonos paruoštu maistu, tai atostogų pabaigoje tenka ieškoti kelnių su gumele.
Išklausiau priekaištų, patarimų ir šį kartą išvažiavau daug rimčiau nusiteikęs. Kaip ir prieš ketvertą metų smarkiai sumažinau porcijas, vėl pradėjau fiksuoti, kiek ko suvalgau, kad galėčiau apytiksliai paskaičiuoti kalorijas.
Ryte kepu vieną kiaušinį ir vieną dešrelę. Pietums – kepsniuką su negausiu garnyru, pavakariams suvalgau vaisių. Na, o vakarienei – vanduo arba porcija dvasinio peno.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad darbo dienomis ne visada pavyksta laikytis tų normų, bet savaitgaliais būnu sau griežtas. Dabar daugelyje aikštelių, kuriose yra WC ir dušas, stovėti leidžiama ne ilgiau kaip 12-25 valandas. Tad savaitgalius dažnai tenka praleisti nuošaliose gatvėse, palaukėse ar pamiškėse, kur nėra jokios civilizacijos.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Šį savaitgalį įsitaisiau visai neblogai. Buvo galimybė pasitrinti ne tik „Fūristų alėjoje“, bet ir pasivaikščioti miško takeliais.
14 tūkst. žingsnių
Anksčiau niekada nenaudojau sveikatingumo programėlės, dabar pabandžiau. Vaikščiodamas nuolat baksnojau telefoną, tikėdamasi rasti programą, kuri ir kojas už mane kilnotų. Deja, neradau, teko pačiam darbuotis.
Net šūktelėjau iš laimės, kai programėlėje netikėtai gavau apdovanojimą už aktyviausią dieną! Tik šiek tiek nusivyliau žingsnių ir sudegintų kalorijų skaičių santykiu. Galėtų būti antraip: nueiti 868 žingsniai, sudeginta 14 141 kalorijų. Jei taip būtų, tai pasaulyje neliktų nė vieno storulio, bet gamtos neapgausi, gali tik save apgauti.
Nuo tokio pasivaikščiojimo pajutau nedidelius skausmus nugaroje, po mentėmis. Paklausiau žmonos, kokie ten organai, gal kuris sutriko.
„Nėra ten organų. Ten tavo raumenys iš miego pabudo“, – atsakė ir patarė vaikštant ne telefoną baksnoti, o intensyviau rankomis mojuoti.
„Tu kaip visada teisi“, – atsakiau ir pagalvojau, kad jei taip žingsniuojant būtų galima nužingsniuoti į jaunystę, tai tikrai eičiau nesustodamas, deja, laikas turi savo žingsniamatį ir nekreipia dėmesio į mūsų norus.
Net turint programėlę ir jaučiant artimųjų palaikymą, sunku po kelių metų laisvės vėl įsikinkyti į dietos vežimą, bet privalau susiimti. Grįžus iš komandiruotės laukia labai rimtas iššūkis – atostogos Turkijoje. Ten nori ar nenori teks džiaugtis maisto gausybe ir įvairove, nes dar nesu toks sveikuolis, kad viešbutyje, kuriame viskas įskaičiuota, rupšnočiau kopūsto lapą su avižų kruopom.
Pasistengsiu dabar numesti kaip galima daugiau svorio, kad Turkijoje priaugti kilogramai neslėgtų sąžinės ir kūno, o pasibaigus atostogoms nereikėtų kelnių su gumele.
Laikas parodys kaip seksis, o gal yra norinčių, kas sveria daugiau kaip 100 kg, parungtyniauti? Juk kai įsipareigojate prieš draugus ir artimuosius, nori nenori tenka siekti teigiamų rezultatų. Jei ką – rašykite.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
