Tarpmiestiniu viešuoju transportu tenka naudotis retai, į ilgesnes keliones mieliau leidžiuosi automobiliu, tuo labiau kad pasižiūrėjus į bilietų kainas ima suktis galva. 300 kilometrų kelionė Klaipėda–Vilnius, priklausomai nuo vežėjo, gali kainuoti įvairiai, tačiau pasirinkau ekspresą, kuris nestoja prie kiekvieno krūmo, ir suplojusi 20 euriukų šokau į pilnutėlį autobusą. Tada dar nežinojau, kad košmaras truks 4 valandas – be sustojimo!
Mamytė maigė išmanųjį
Pirmadienio rytą autobusas buvo pilnutėlis iš pajūrio į sostinę skubančių piliečių: kelios šeimos su mažais vaikais, pagyvenę piliečiai, užsieniečiai, jaunimas – labai margas būrys. Daugelis žmonių, tarp jų ir aš, su iš anksto pirktais bilietais ir tiksliomis vietomis. Ką darai pirmiausia? Atsisėdi į savo vietą ir meldiesi, kad tavo kelionės kaimynas nesmirdėtų, neerzintų garsiomis kalbomis ir kitaip netrukdytų kelionės.
Deja, man tikrai nepasisekė – už manęs įsitaisė jauna mama, iš pažiūros kokių 35 metų su dviem vaikučiais: apie 5-erių mergaite ir neaiškios lyties mažyliu iki pusantrų metukų. Šeimos galva – lygiagrečiai mamai, skyrė tik autobuso tapueilis.
5-metė buvo pasodinta tiesiai už manęs, prie lango, o mažylis liko mamai ant kelių, kol ji maigė savo išmanųjį. Šeimos galva oriai ilsėjosi po savaitgalio. Pilname autobuse neliko laisvos vietos, tačiau kitų vaikų nė nebuvo girdėti, kaip ir kitų keleivių. Tačiau už manęs vyko veiksmas. Reikia spirti į atlošą prieš save (mano!!!), reikia atsistoti ant savo sėdynės, nes pro didelius langus prastai matyti, ir įsikibti į mano atlošą (ir plaukus), reikia rėkti taip, kad kitame autobuse būtų girdėti, ir taip toliau.
Dieve šventas, ir čia dar nė nepajudėjus iš stoties! Esu paprastas žmogus, jei kas nors nepatinka – aiškiai pasakau, kad žmogus galėtų padaryti išvadas.
Taip ir padariau: atsisukau į mamą ir garsiai pasakiau, kad susitvarkytų su savo vaiku. Reakcija – akys atsiplėšė nuo išmaniojo ekrano, abejingas žvilgsnis ir kažkokie žodžiai dukrai rusų ir lietuvių kalbų mišiniu. Šeimos galva sujudėjo, bet nė vienas iš vaikų neatsidūrė ant kelių. Regi, kad po apvaisinimo vyro darbas baigiasi. Ačiū, baigei, lipk šalin ir eik uždirbti pinigų.
Mintyse žviegiau taip, kad visas autobusas būtų apkurtęs, bet jau po pirmų garsių žodžių pastebėjau kreivus žvilgsnius – aš tapau siaubūne, pabaisa, kuri nesupranta, kad čia nieko tokio, o vaikų juk nesuriši. Mane nuoširdžiai stebina žmonių nepakantumas tiems, kurie tiesiog nori to, kas jiems priklauso. Esu tikra, kad nemokėjau už nė vieną supertėvelio „angelėlio“ spyrį ar niuksą, tačiau gavau kelionę su „papildoma premija“.
Rusiški filmukai – visam autobusui
Tik primenu, kad autobuse būtina segėti saugos diržą, kažin ką mama ir tėvelis kaltintų, kai geresnio vaizdelio panorusi dukrytė tėkštųsi per avariją? Žinoma, kad visus kitus!
Galiausiai išmanusis buvo paduotas nenustygstančiai dukrytei, o mama su mažyliu ėmė žaisti. Ką 5-metė veikia su išmaniuoju telefonu ir internetu jame? Žiūri animacinius filmukus. Garsiai. XXI amžiuje ši šeima dar nėra girdėjusi apie ausines. Kartu rusiškų „multikų“ klausosi visas autobusas ir tyli. Aš susirandu kišenėje technologijos stebuklą – ausines – ir pasineriu į palaimą jų negirdėti.
Bet trumpai, nes netrukus ima spurdėti kojos ir trankytis į mano atlošą, prie mano sėdynės pritvirtintas padėkliukas tai pakeliamas, tai nuleidžiamas, tai ant jo reikia pasiremti. Judu kartu su visa sėdyne ir vaiku, kuris, atrodo, tėvams nė nerūpi. Paklausite kodėl? Tai štai.
Pirma sotis, ir vienintelė, – Kryžkalnis. Ką daro kitos šeimos, auginančios mažylius? Skuba į tualetą. Visiškai logiška ir paprasta. Tačiau bendrakeleivių šeimynėlė išeina pramankštinti kojyčių su mažiausia atžala, kita lieka žiūrėti filmukų.
Į tualetą – čia ir dabar!
Pajudėjus autobusui praeina vos kelios minutės, dar nė Raseinių nepasiekus (atstumas maždaug apie 30 km) prasideda ašarų pakalnė ir tragedija – vyresnei atžalai reikia į tualetą, būtinai čia ir dabar, nes viskas! Mama bėga per klausti vairuotojo, ar galima pasinaudoti autobuse esančiu tualetu ir, aišku, galima.
Pasibaigusią ašarų pakalnę vainikuoja 5-metę vėl užplūdęs nuobodulys – bandoma spardyti į mano atlošą, vėl stotis ant savo sėdynės (nesvarbu, kad kažkam vėliau teks sėdėti ant numindžiotos). Mama bando tvardyti, bet ant rankų dar vienas vaikas, kuriuo reikia pasirūpinti, o rankos – tik dvi.
Sėdžiu prie lango ir žiūriu į tolį, klausausi muzikos visu garsu per ausines, kad tik nereikėtų girdėti nieko, pakanka to, kad viską jaučiu visu kūnu, – kiekvieną mamos ir dukrytės judesį. Staiga mano vaizde atsiranda vaikiška, drėgna ir lipni rankutė. Visu delnu ant stiklo. Kepšteliu per ranką, tiesiog tiek, kad vaikas ir galiausiai jo motina suvoktų, kad yra nepageidaujama našta.
Girdžiu, kaip vaikas lyg ir ruošiasi paleisti dūdas, bet mama jau supranta, kad nebejuokauju. Jei visai atvirai, nedaug trūko, kad kepštelėčiau ir jai, stipriai. Galiausiai vaiko veiksmai imami kontroliuoti, draudžiama liesti kito keleivio sėdynę, kišti rankas, vaikas spurda, inkščia, bet tai jau tėvų problema.
Ar aš pabaisa?
Sakysite, kad aš pabaisa? Kad negalima liesti svetimų vaikų? Kad taip elgiuosi, nes neturiu savų? Na dėl paskutinio varianto tai būsite 100 proc. teisūs. Man trisdešimt su trupučiu, mėgstu savo darbą, turiu antrą pusę, bet mano planuose vaikų nėra. Matau ir suprantu, kiek laiko ir jėgų reikia skirti vaiko ugdymui, nemanau, kad sugebėčiau tai daryti tinkamai ir pakankamai atsakingai. Toks yra subrendusio žmogaus sprendimas – apgalvotas.
Jei ta mama, kuri sėdėjo už manęs, būtų apie tai pagalvojusi du kartus – mano kelionė galėjo būti daug malonesnė. Savo vaikų turėti neplanuoju – tai labai didelė atsakomybė. Ir nėra taip, kad nekenčiu vaikų. Ne, tiesiog jei galiu rinktis šalia jų nebūti, būtinai tai ir pasirinksiu, tiek savo, tiek jų labui. Be to, yra šeimų (tokių buvo ir autobuse), kurių vaikai kelionėse užimami, kad netaptų kitiems žmonėms našta. Tai vadinama tėvyste ir planavimu.
Aš pabaisa? Kodėl? Kad sumokėjau už kelionę, sėdžiu savo vietoje, niekam netrukdau ir to tikiuosi iš kitų? Kodėl svetimi vaikai turi būti mano problema ir nepatogumas? Ar jus kamuoja mano problemos? Ne? Tada nesuprantu, kodėl jūsų vaikai turėtų kamuoti mane! Negalite vaiko sutramdyti – nekeliaukite viešuoju transportu. Sakysite, kad vaikas judrus, nenustygsta ilgesnį laiką? Man tai skamba kaip jūsų problema, mieli tėveliai.
Man būtų gėda
Kodėl žmonės prisidaro vaikų, o tada mano, kad visi turi juos toleruoti ir viską leisti ir atleisti, nes jie su vaikais? Atrodo, kad tapome visuomene, kur tampi geresnis, turi daugiau teisių, jei turi vaikų. Tada visi turi būti tau geri, malonūs, nepasakyti nieko ir pakęsti faktą, kad nesugebantys auklėti mėgsta daugintis. Dovanokite, bet noras daugintis yra primityvus instinktas, kaip maitinimasis ir smurtas. Bet kažkodėl mes norime apmokestinti storulius lėktuvuose ir kitur, o smurtautojus teisiame.
Mūsų visuomenė pavertė norą daugintis ir veistis gyvenimo tikslu. Ir turbūt siaubinga motina bus vadinama ta, kuri garsiai pasakys, kad su malonumu lekia į darbą, o ne sėdi prie sergančio vaiko. Jei jau pagimdei, bet koks kritinis požiūris turi išnykti ir turi atsirasti tikrojo moteriškojo gyvenimo tikslo suvokimas ir panašios blevyzgos, kurios sklinda iš televizijų, žurnalų ir naujienų portalų. Juk ten „motinystė pakeitė gyvenimą“, „atvėrė akis“, „parodė tikrąją gyvenimo laimę“.
Galiu tik su siaubu įsivaizduoti, kaip jaučiasi jauna moteris, kuri ką tik pagimdė, bet nieko panašaus nejaučia. Ar tokioms jau diagnozuojama depresija po gimdymo? Ar tik tokios mamos sprendžia savo „mažąją bėdelę“ paversdamos visų kitų bėda. Ir ji neišnyks, ji tik augs ir didės.
Negalima liesti svetimų vaikų? Jei juos dažniau liestų savo tėvai, gal nereikėtų kitiems. Pati užaugau gaudama beržinės košės ir nesijaučiu nuskriausta, esu tiek pridirbusi, kad dabar galėčiau pasakyti, kad dar per mažai lupo. Tačiau net ir man buvo skaudus tas kepštelėjimas. Man nuoširdžiai gaila tos moters vaikų, nes ji nenori su jais būti. Ir tai yra pati žiauriausia bausmė jiems.
Moralas toks, kad pasimokiau: viešasis transportas, matyt, yra tokiems žmonėms, kuriems visi kiti, esantys šalia, tai tarsi girtam jūra – iki kelių. Tačiau noriu paprašyti normalių tėvų, žinau, kad tokių tikrai yra: būkite geri, užsiimkite ir auklėkite savo mažylius. Jei jau juos pasigimdėte, skirkite jiems laiko ir auklėkite dabar, nes po metų ar dviejų nebus lengviau, o mintis, kad reikia pakentėti ir išaugs, yra kvaila. Vaikai išauga kelnes, bet ne blogą elgesį ir manieras. Jie yra jūsų atspindys ir kartais žiūrint į jūsų atžalas apima svetimos gėdos jausmas. Klausimas tik vienas – kodėl nėra gėda jums?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
