Kodėl mes, vyrai, pasitenkiname dviem-trim komplektais rūbų? Jei rūbas pradeda tarpkojį ar pažastis griaužti, reikia išsiskalbti, išdžiovinti ir ryte vėl tuo pačiu į darbą drožti, o ne bėgti į parduotuvę naujo pirkti. Sąžinės jus neturite.
Matai, komentatorės čia piktinosi, kad vyrai turi vaišinti. O už ką jai ką nors pirkti? Prisižiūri muilo operų apie džentelmenus, atkiša „ančiuko zūbus“ ir nori vaišinimų. Špygą taukuotą. Aš prakaituosiu ją mylėdamas ir dar turėsiu kažką pirkti? Jau geriau pačiam savo rankomis padirbėti, o sutaupytą eurą įmesti į taupyklę ir bankui paskolą grąžinti.
Prasidėjo nuo paskolų
Nuo to banko viskas ir prasidėjo. Per jį pasidariau taupymo maniakas. Kai žmona padejuoja, kad per daug taupau, tada aš vienu pirštu duriu į kiemą, kur stovi džipas, kitu pirštu į namo lubas ir atkertu: „Jei ne mano taupymo programa, tai iki dabar važinėtume žiguliu ir gyventumėm uošvių dviejų kambarių butelyje.“
Tyli žmona, džiaugiasi dideliu kiemu, šiltnamiu, mašina, ir atgal į miestą nenori. Žinokite, aš kavos mieste žmonai neperku jau dešimt metų. Tiek laiko sėdime banko kišenėje. Mes tiesiog neiname į jokius barus. Vienos išlaidos juose, o po to – dar stresas, skaičiuojant nuostolius.
Namuose yra kavos aparatas, parvežu iš Vakarų kavos – geresnė ir pigi. Ją ir geriame, o tirščius šiltnamyje išbarstome. Gera gudrybė, kad skruzdėlės po pomidorais savo perų nedėtų. Padejuoja manoji, kad rūbo naujesnio norėtų. Nėra reikalo, nes nedaug beliko iki pensijos, o pensininkams nieko nereikia. Juo labiau pilna spinta pridėta padėvėtų rūbų. Kažkada į Lietuvą veždavau dėvėtus rūbus, tai galėjau jų prisirinkti, kiek norisi.
Aišku, jei ne paskolos, tai būtų galima šiek tiek atsipalaiduoti, bet dabar aš griežtas – pirma mokesčiai, o paskui, jei liko, kava ir nauja liemenėlė žmonai. Man pačiam tai nieko nereikia. Išvažiavęs į darbo komandiruotę irgi gyvenu taupiau nei kolegos.
Komandiruotės atmintinė
Kai kurie vyrai vaikšto baltomis kojinėmis, baltais marškinėliais, o aš viską renkuosi juodą. Ne taip matosi, kai išsitepi, ne taip susiskalbia.
Kai darbo reikalais tenka keliauti po Europą, pastebi įvairias kainas. Visi viešieji tualetai per kelis metus tapo įkainoti. Aš tikrai nemokėsiu už sanitarinį mazgą. Geriau palaukti, kol atsidursi nuošalesnėje vietoje arba nueiti tik degalinėje (kai kurios, deja, irgi apmokestintos).
Viešbučiuose reikia žinoti, ką daryti. Jei per pusryčius yra nemokama kava, tai nusinešu savo asmeninį puslitrinį puodelį, prisipilu su kaupu, o grįžęs į kambarį persipilu į termosą ir užtenka visai dienai. Jei yra galimybė – ir tualetinio popieriaus ruloniuką vonios kambaryje pasiimu. Vis į namus, o ne iš namų. Visada gerai yra visi dušo žėlė, šampūnai ir muiliukai, padėti dovanų.
Maistui per savaitę komandiruotėje išleidžiu apie 10 eurų. Kai kada kolegos arba sutikti klientai vaišina pietumis, taigi, susitaupo. Pusryčiai kartais būna įskaičiuoti darbo užpirktame viešbutyje. Vakarams apsiperku parduotuvėje. Visose yra skyreliai, kur maistas nukainuotas iki 50 proc. – paskutinę dieną galiojantis ar praradęs prekinę išvaizdą. Tikrai galima įsigyti puikių produktų.
Negailėkite žmonos
Galite laikyti mane skrega, bet jeigu šeima turi tikslą – visi jam susitelkia. Taip spausdamas visuose galuose išsilaikau, nes nenoriu, kad po mano mirties vaikai stovėdami prie kapo klaustų: „O, tėve, ką tu mums palikai?“
O aš iš kapo atsakyčiau: „Skolas“. Jau geriau į duobę atgulsiu su savais, nutrintais, darbiniais džinsais, nei apsirėdęs į skolą pirktu kostiumu.
Taip, matau, kaip jūs visos pučiatės, spjaudotės ir niekinate mane. Ir gailite mano žmonos. Labai norėtumėte tokius kaip aš sugaudyti ir ant kryžiaus sukabinti.
Gaudykite, bet jei pagausite – ant kryžiaus nekabinkite. Neapsimoka. Geriau iš mūsų darbininkiškų kūnų muilą išvirkite. Tik po to nedejuokite, kai teks važinėti prastu automobiliu, gyventi mažame kambarėlyje kartu su tėvais ir praustis tuo išvirtu muilu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
