Sukrečiančios partizanų istorijos: jį mirčiai išdavė lemtinga klaida

Antanas buvo protingas, tvirtas, greitos orientacijos jaunuolis. Jis niekuomet nesiskundė sunkumais ir puikiai atlikdavo visas jam pavestas užduotis. Tačiau MGB užverbuoti kaimynai netrukus juos įskundė okupantams.

 Antanas buvo protingas, tvirtas, greitos orientacijos jaunuolis.<br> Asm. archyvo nuotr.
 Antanas buvo protingas, tvirtas, greitos orientacijos jaunuolis.<br> Asm. archyvo nuotr.
 Ryšininkės buvo ir jo seserys. Sesuo Vitalija papasakojo nemažai tų laikų detalių.<br> Asm. archyvo nuotr.
 Ryšininkės buvo ir jo seserys. Sesuo Vitalija papasakojo nemažai tų laikų detalių.<br> Asm. archyvo nuotr.
 Antanas jautė, kad jam negalima ilgai pasilikti namuose. <br> Asm. archyvo nuotr.
 Antanas jautė, kad jam negalima ilgai pasilikti namuose. <br> Asm. archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Povilas Gaidelis

2019-09-15 12:51

Seserys tapo ryšininkėmis

Vienas paskutinių Lietuvos laisvės kovotojų legendinis aukštaitis Antanas Kraujelis-Siaubūnas gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos aps. Aluntos vls. (dabar Molėtų r.) Kaniūkų kaime (Į š.v. nuo Skudutiškio) ūkininkų Stepono Kraujelio ir Anelės Pagalytės–Kraujelienės šeimoje. Daugiavaikėje šeimoje, be jo, dar buvo šešios seserys.

Tėvai valdė 11,5 ha nederlingos žemės ūkį, todėl šeima gyveno skurdokai, nors dirbti reikėjo daug. Antanas mokėsi Aluntos progimnazijoje, kurią baigė jau prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Patriotiškai nusitekusi Kraujelių šeima netrukus tapo partizanų rėmėjais.

Jų sodyboje buvo įrengti du bunkeriai, kuriuose slėpėsi Vytauto, Algimanto ir Didžiosios kovos apygardų vadai ir kovotojai. Ne kartą čia lankėsi ir srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas su žmona ir kiti vadai bei kovotojai.

Jie čia jausdavosi kaip namuose: ilsėdavosi, susitvarkydavo aprangą ir ginklus, nusiprausdavo. Antanas greit tapo jų talkininku. Jis turėjo ginklą ir buvo pagrindinis ryšininkas. Ryšininkės buvo ir jo seserys: Ona-Ramunėlė ir Vitalija-Saulutė.

Antanas buvo protingas, tvirtas, greitos orientacijos jaunuolis. Jis niekuomet nesiskundė sunkumais ir puikiai atlikdavo visas jam pavestas užduotis. Tačiau MGB užverbuoti kaimynai netrukus juos įskundė okupantams. Prasidėjo kratos ir persekiojimai.

Laimei, bunkerių jiems nepavyko aptikti. Molėtų stribai tardė tėvą. Dar nė 18-os neturinčią seserį Vitaliją žiauriai sumušė. Partizanai, siekdami išsaugoti daugiavaikę šeimą, paliko jų namus ir įsikūrė kitur.

Namuose nesaugu

Antanas jautė, kad jam negalima ilgai pasilikti namuose. 1948 m. rudenį jis atsisveikino su šeima ir pasirinko kovotojo kelią. Pareigos Tėvynei suvokimas buvo toks stiprus, jog nustelbė net motinos maldavimus ir ašaras. Antanas tapo Mykolo Urbono-Liepos būrio kovotoju.

Jis pasirinko Pabaisos slapyvardį. Vėliau pasivadino Siaubūnu. Ir neatsitiktinai. Jis buvo drąsus, nuovokus, bebaimis kovotojas, staigiai užklumpantis priešą pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis.

1950 m. rudenį A. Kraujelis tapo naujai suformuoto Henriko Ruškulio-Liūto būrio, kuris veikė Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonų sandūroje, kovotoju. Pradžioje jis buvo Žėručio partizanų rajono štabo narys, o vėliau žvalgybos skyriaus viršininkas. Žvagyba buvo jo stichija.

Okupantų talkininkų naikinimas ir informacijos rinkimas buvo svarbiausi jo uždaviniai. 1949–1950 m. A. Kraujelis Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadų siuntimu buvo nuvykęs į Dzūkiją. Merkinės apylinkėse jis susitiko su vietos kovotojų vadais ir aptarė ryšių ir kitus klausimus.

Netekęs šeimos ir draugų

1951 m. okupantai ištrėmė į Sibirą Antano šeimą. Šį smūgį jis labai jautriai išgyveno. Negana to, metų pabaigoje MGB suėmė jo buvusį vadą Mykolą Urboną-Liepą ir Vytauto ap. vadą Bronių Kalytį-Siaubą. Abu jie netrukus tapo MGB agentais smogikais. Jų veikimo „rezultatai“ netruko pasireikšti.

Iš 14-os kovotojų būryje liko tik Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Justinas Apacianka-Viesulas ir Henrikas Ruškulis-Liūtas. Tačiau netrukus šie du jo bendražygiai pateko į MGB nagus.

Tačiau jie nepalūžo ir nieko neišdavė, todėl buvo sušaudyti. 1952 metais A.Kraujelis liko tik su V.Petroniu-Nemunu. Okupantų saugumas juos intensyviai medžiojo. Dešimtys Anykščių, Utenos ir Molėtų stribų bei slaptų agentų šiuos du kovotojus sekė, rengė pasalas, papirkinėjo žmones.

1953 m. gruodžio 22 d. A.Kraujelį sužeidė saugumo užverbuotas jo jaunystės bičiulis ir ilgametis partizanų rėmėjas Edmundas Satkūnas. Jis pats pasisiūlė padėti suimti ar likviduoti buvusį kovos draugą A.Kraujelį.

Saugumiečiai pamokė užverbuotą Satkūną, kaip reikia elgtis su pistoletu, ir pasiūlė susitikus su Kraujeliu jį nušauti. Sutartoje vietoje jie susitiko. Satkūnas atsinešė butelį degtinės, kurį jie draugiškai besišnekučiuodami išgėrė.

Vėliau Kraujelis namiškiams pasakojo: „Man jis kažkoks įtartinas pasirodė, kažko jaudinosi. Pašnekėjom abu, ir sakau: „Aš einu.“ Vos pradėjau eiti – ogi šūvis iš užpakalio. Pajutau, kad kažkas perėjo per plaučius. Maniau, kad kareiviai. Atsigręžęs matau: jis baisiom akim žiūri į mane, rankoje pistoletas. Tada kaip laikiau automatą, taip ir „patraukiau“ iš jo. Tas spėjo dar surikti nesavu balsu ir krito.“

Visur įrengtos pasalos

Vėliau Antanas labai išgyveno, kad buvo priverstas taip žiauriai pasielgti. Antanui peršovė plaučius, kuriuos jam teko ilgai gydyti rivanoliu labai sunkiomis sąlygomis. To meto saugumiečių ataskaitose buvo rašoma, kad Siaubūnui ir Nemunui sekti Utenos ir Molėtų rajonuose buvo pasitelkta daugiau kaip 30 slaptų agentų.

Visur, kur tik galėjo užeiti partizanai, būdavo išdėstomos pasalos. Kai kada pasalose stribai ištūnodavo net po mėnesį. Po to buvo rašoma: „Pastangos rezultatų nedavė.“

1954 m. pavasarį paskutinis Antano bendražygis V.Petronis neatlaikė sunkaus partizano gyvenimo ir pasidavė okupantams. Saugumiečiai (nuo 1954 m. kovo 13 d. jie išgyveno eilinę „metamorfozę.“ Dabar jie tapo KGB) vylėsi, kad užverbuoto Petronio pateikta informacija padės jiems suimti Kraujelį.

Tačiau jų viltys nepasiteisino, nes jis buvo labai atsargus. Matyt, visų paslapčių jis neatskleidė ir savo kovos draugui.

A.Kraujelis buvo nepaprastai drąsus. Jis mokėdavo išsisukti iš netikėčiausių padėčių. Jo sesuo Vitalija prisiminė: „Kartą skrebas išgėręs vėl atėjo pas mus, pradėjo grasinti motinai, kad išveš visus, ir kitaip bauginti. Kur buvęs, kur nebuvęs parvažiuoja iš miško Antanas. Jis blinkt pirštines ant stalo, pašnairavo į skrebą. Išsigando anas gerokai. Sako: „Nieko, nieko, nebijok, aš nieko nedarysiu. Geriau butelį išgerkim.“

Tiko visi metodai

Antanas turėjo rusišką artilerijos karininko uniformą ir neretai ją apsirengdavo. Būdavo, nuvažiuoja į Uteną ir ten surenka visas partizanus dominančias žinias. Net stribai jam atiduodavo pagarbą. Antanas ne kartą glėbesčiavosi ir gėrė su rusų kariškiais, tarp jų ir su aukštesnio rango karininkais. Kaip žinoma, degtinė visiems atriša liežuvius. Antanas tuo ir naudojosi.

Tačiau nesnaudė ir persekiotojai. Čia tiko visi metodai: šantažas, grasinimai, papirkinėjimai ir atviras melas. Okupantų informacinės priemonės A.Kraujelį pavertė plėšiku ir banditu, kuris šaudė nekaltus žmones. Panašaus pobūdžio nepagrįstų teiginių netrūksta ir šiais laikais. Net kai kurie buvę aukšti LR pareigūnai kartoja okupantų klastotes apie šį žmogų. 

Metams bėgant Antanas darėsi vis atsargesnis ir gudresnis, tačiau prigimtinės drąsos jis niekuomet neprarado. Norėdamas apgauti, suklaidinti ar nors laikinai apraminti persekiotojus, jis paskleidė gandus, kad nori išvykti iš Lietuvos, kad gyvena jau toli nuo gimtųjų namų. Kagėbistams keletą kartų jis siuntė laiškus. Kartą saugumiečiai gavo laišką, kuriame buvo rašoma, kad norintys su juo susitikti teatvyksta į sutartą vietą Skudutiškyje.

Apie tai Antanas pasakė ir vienam žmogui. Šis nepatingėjo patikrinti. Ir tikrai – ilgokai stovėjo saugumiečių automobilis toje vietoje, kuri buvo nurodyta laiške...Saugumiečiams jis nusiųsdavo ir tokio turinio laiškelių: ...Kategoriškai nepripažįstu Lietuvos savanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą.“

Stengėsi elgtis sąžiningai

Kraujeliui reikėjo rūpintis maistu ir apranga. Slapstytis lauko sąlygomis darėsi vis sunkiau, nes kamavo kojų sąnarių reumatas. Daug ko reikėjo ne tik sau, o vėliau ir šeimai. Suvaryti į kolūkius žmonės patys skurdžiai gyveno. Vogti dauguma dar nebuvo įpratę, o ir vogti nebuvo ko. Antanas paskirdavo kolūkių pirmininkams ar brigadininkams savotiškas prievoles. Jis visuomet atsilygindavo tiems, kurie jį slėpė ir maitino.

Vitalija pasakojo: „Geros valios žmonės jį mylėjo, pasitikėdavo. Užverbuodavo kolūkių pirmininkus, brigadininkus ar sąskaitininkus. Sąžiningas buvo. Sakydavo: „Jei reikia paimti iš kolūkio pragyvenimui ar kitiems reikalams, tai aš kelis kartus daugiau užrašau, duodu jiems prasimaitinti. Jei aš imu, tai ir žmonėms reikia, kad jie turėtų.“

Antanas stengėsi nepakenkti gyventojams. Jis visada palikdavo raštelius, užrašydamas, kiek, ko ir kada paėmė. Pasirašydavo slapyvardžiu ar Lietuvos partizanų vardu. Niekuomet neslėpdavo, kas esąs. Toks Antano elgesys daugeliui gyventojų žadino pagarbą šiam žmogui. Jie nelaikė jo plėšiku ar nedoru žmogumi, kokiu jį laikė okupantai.

Man pačiam darbuojantis geologų ekspedicijoje Utenos rajone, iš vietinių žmonių teko girdėti teigiamus atsiliepimus apie Antaną Kraujelį. Žmonės apie jį kalbėjo kaip apie narsuolį, tautos laisvės gynėją, skriaudžiamųjų užtarėją, savotišką Aukštaitijos Tadą Blindą. Šios legendos (neretai ir perdėtos) sklido iš lūpų į lūpas ir kėlė didžiulį KGB bei komunistų partijos šulų susirūpinimą.

Labai atsargus elgesys

Saugumiečiai stengėsi surinkti apie jį ir jo įpročius kuo daugiau informacijos. Apie tai liudija ir išrašas iš Antano buvusio bendražygio Vlado Petronio, su kuriuo jis ilgai vaikščiojo, apklausos protokolo. Petronis taip tardytojui charakterizavo savo buvusį draugą: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose.

Žiemą iš slėptuvės išeina tik vieną kartą, eina ne keliais, o lankais (naktį arba prieš rytą). Vasarą slepiasi tik krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada nesitaria iš anksto dėl maisto ar pinigų. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų.

Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes laiko juos užverbuotais. Žeminėmis nesinaudoja, nes serga kojų reumatu. Ginklas trumpavamzdis – gali vaikščioti ir dieną. Maistas – lašiniai, duona. 1953 m. sužeistas agento Edmundo Satkūno, gydėsi rivanoliu. Jo žaizda pūliavo. Gydėsi Alekso Lapašausko šeimoje.“

Deja, A.Kraujeliui sugauti KGB rankos dar buvo per trumpos. Savo ataskaitose jie rašė: „Nesėkmingai baigėsi ir A. Kraujelio-Siaubūno paieškos. 1952 m. vasarą specialiai jo sekimui 2N valdyba paskyrė spec. agentą Kairį (Vytautą Petronį), legenduotą kaip Liūto rinktinės vadą. Įtardamas provokaciją, Kraujelis nekontaktavo su naujuoju „vadu“, todėl Kairys buvo atšauktas.“

Slaptos vestuvės ir kunigas

Vienam slapstytis buvo sunku, todėl apie 1955 m. Antanas susitarė su broliais Voldemaru ir Juozu Ruzgais bei Albinu Satkūnu ir su jų pagalba rudenį iš kolūkių paėmė keliolika avių. Už pinigus jas išdalijo žmonėms, nes pinigų labai reikėjo. Visa tai vėliau KGB išpūtė iki didelio masto plėšikavimų. Reikia pridurti, kad kai kurie vietos nusikaltėliai, prisidengdami Kraujelio pavarde, pradėjo reikalauti iš gyventojų pinigų.

Jie palikdavo prie namų jo vardu parašytą raštelį, kad nustatytą dieną nurodytoje vietoje padėtų tam tikrą pinigų sumą. Vieną tokį asmenį sučiupo KGB ir užverbavo sekti A.Kraujelį. 1955–1960 m. Antanas slėpėsi pas Antaninavos kaimo gyventoją Petronį. Čia besislapstydamas jis susipažino su būsimąja žmona Janina Snukiškyte. Įvyko slaptos jungtuvės, juos palaimino kunigas. Netrukus gimė sūnus Alvydukas. Petroniai tapo jo „tėvais“. Motinos teises Janina išsikovojo per teismą tik 1968 m., kai grįžo iš kalėjimo.

A. Kraujelis labai mokėjo užsimaskuoti pakeisdamas išvaizdą. Jis nešiojo ilgus plaukus, buvo švelnių veido bruožų, todėl neretai apsirengdavo moteriškais drabužiais.

Buvęs bendražygis Klemensas Nečiūnas-Urėdas prisiminė: „Į Lietuvą po visų teismų ir lagerių grįžau po 10-ies metų. Grįžusį vėl buvo iškvietę į saugumą. Klausinėjo apie Antaną Kraujelį-Siaubūną. Su Kraujeliu mes buvome geri pažįstami. Prieš pat mūsų bunkerio išdavimą jis buvo pas mus atėjęs apsirengęs moteriškais drabužiais, už sijono užsikišęs revolverį, vietoj krūtų po granatą prisikabinęs.“

Kartais Kraujelis elgdavosi tiesiog akiplėšiškai, nors vis sakydavo, kad partizanas yra žmogus, kuris neturi teisės klysti.

Apie vieną tokį atvejį pasakojo moteris iš Aluntos: „Aluntoje buvo turgaus diena. Aš stoviu parduotuvėje, eilėje netoli prekystalio, žmonės labai susigrūdę. Mane kažkas stumtelėjo: atsigręžiau – ogi Antanas! Apsitūlojęs skara, matyti beveik tik akys. Man šnipštelėjo, kad tylėčiau, ir net nepastebėjau, kur netrukus išgaravo.“

Jo pusbrolis Jonas Kraujelis prisiminė: „Su Lemežiu, Skudutiškio saugumo viršininku, susitiko akis į akį. Antanas slapstėsi pas vieną žmogų, gulėjo ant krosnies. Saugumietis įėjo gryčion be jokio įtarimo, o Antanas netikėtai užstojo duris. Pasakė: „Padėk automatą į šalį, gal pasišnekėsim. Išėmė iš jo šovinius ir paleido Lemežį sakydamas, kad šoviniai jam pravers, o saugumietis gali keliauti.“

Apsirengęs rusiška uniforma Antanas sustabdydavo mašiną ir prašydavo pavėžėti. Taip jam pavykdavo greit pasprukti iš pavojingų vietų. Žinios apie Siaubūną pasiekė ir Maskvą. 1953 m. rugsėjo mėn. Martavičius raportavo Sąjungos saugumo ministro pavaduotojui, kad „Aušros“ kolūkio salėje Kraujelis su Nemunu sudaužė kino aparatūrą ir apšaudė automašiną. Dar pridūrė, kad papildomas jų likvidavimo planas išsiųstas į Maskvą.

Viską išduoda trumpieji pranešimai

Kaip aktyviai KGB medžiojo vienintelį Aukštaitijos laisvės kovotoją, liudija šios jų ataskaitos ir pranešimai:

"Pas T. yra operatyvinė pasala. Jis apginkluotas ir ieško Kraujelio. Pas Ž. irgi pasala, su jo šeima pravedamas auklėjamasis darbas. Pas B. taip pat pasala. Jis apginkluotas. Ginklas išduotas ir T. Jis anksčiau jam materialiai padėdavo, o dabar išreiškė norą padėti KGB. Sudaryta operatyvinė grupė, pravedamas auklėjamasis darbas, panaudojama spauda.“

Negana to, norėdami sugauti Antaną saugumiečiai nepaliko ramybėje ir jo ištremtos šeimos. Seserį Vitaliją tardė iš Vilniaus atvykęs saugumietis Korsakas. Jis žadėjo grąžinti ją į Lietuvą ir aprūpinti butu, kad tik ji padėtų sučiupti brolį. Tris paras nedavė vandens ir maisto, neleido miegoti, nutraukė nuo kaklo rožinį ir išmetė į šiukšliadėžę.

Antaną gelbėjo ir greita jo reakcija. Kartą jis ėjo lieptu per upę su B. Kalyčiu-Siaubu, kuris jau buvo saugumo užverbuotas. Antanas priekyje, o Kalytis iš paskos. Staiga Antanas išgirdo, kad Kalytis atlaužė savo „dešimtuko“ gaiduką. Atsigręžęs pamatė, kad anas taikosi į jį. Kadangi Antanas buvo labai greitos reakcijos, jis būtų Kalytį nudėjęs, bet šis spėjo įšokti į krūmus.

Antano sesuo Vitalija grįžo iš tremties ir 1959 m. rudenį susitiko su broliu: „Kai pamačiau Antaną miške, įspūdis buvo baisus. Nuskurdęs, plaukai ilgi, ant kojos egzema.

Aš sakau: „Antanai, kiek tu gali? Juk mes tavęs neteksim. Vieną brolį teturim. Antanai, gal tavęs nenušaus, gal dovanos, gal ką.“ O jis pasakė: „Dieve mano, tik nemesk mokyklos! (Vitalija Sibire buvo baigusi 7 klases). Manęs tai jau tikrai nebus, aš galiu ir dabar nusišauti, bet Lietuva bus laisva!“ Man tie žodžiai dabar liko kaip priesakas.

Žiūrėjau į jį ir galvojau: ar jis protingas, ar fanatikas? Kaip gali žmogus taip kalbėti, kai jau viskas prarasta?“ Kita jo sesuo Janina Kraujelytė-Šyvokienė savo knygoje „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“ rašo: „Mačiau jį visokį: alkaną, pavargusį, purviną, žaizdotom kojom, nes mėgdavo vaikščioti basas, tačiau niekada nemačiau palūžusio. Antanas neleisdavo jo gailėtis, sakydavo: „Kristus dar ne tiek kentėjo. Jo kryžius sunkesnis už mano.“

Daug kartų jis man kartojo: „Nežinia, kokį kelią nueisime – sunkų ar lengvą – svarbu, kokius pėdsakus paliksime žemėje išeidami.“ Aš juo šventai tikėjau, jis buvo man autoritetas, daug ko iš jo išmokau, jis niekada manęs neįžeidė. Jei reikėdavo ką nors pamokančio pasakyti, stengdavosi tai daryti labai atsargiai, kad neįžeistų.“

Išdavė lemtinga klaida

Antanas suprato, kad KGB nujaučia, jog jis slapstosi pas Petronius. Reikėjo paieškoti kitos vietos. Jis susitarė su iš lagerio grįžusiu Antanu Pinkevičiumi, kuris statėsi namą Utenos r. Papiškių kaime. Kraujelis jam kiek padėjo finansiškai. Name buvo įrengtas nedidelis bunkeriukas.

Pas Pinkevičių Antanas apsigyveno su žmona, o sūnus liko pas Petronius. Laikas bėgo. Jau įpusėjo ir artėjo į pabaigą pilnas pavojų Antano kovų ir slapstymosi dvidešimtmetis. Tačiau jėgos buvo per daug nelygios.

Didžiulėje jo byloje pagaliau atsirado išrašas: „1954 m. gruodžio 19 d. operatyvinių priemonių vykdymo metu gauta duomenų, kad Kraujelis gali slėptis pas Pinkevičių, Vingelevičių, Cibą.“ Visi šie žmonės gyveno Papiškių kaime. KGB pastangos greit galėjo baigtis sėkme.

Antanas tai jautė, todėl antrą Kalėdų dieną išėjo ir namuose nebuvo visą mėnesį. Ruošėsi išeiti visam laikui, tačiau nespėjo. Jį išdavė lemtinga klaida. Juk kovoje užtenka vienam priešininkui padaryti nors mažą klaidą, ir ji būna lemtinga.

1965 m. kovo 17-osios ryte, kaip pasakojo jo žmona, Antanas prie šaltinėlio sniege buvo palikęs slides, kurias liepė žmonai surasti ir atnešti. Kadangi kagėbistai namą jau stebėjo, šios slidės jį ir išdavė. Operacijai vadovavo garsus sadistas Nachmanas Dušanskis.

Tas pats, kurio nurodymu buvo žiauriai kankinamas A.Ramanauskas-Vanagas. Kareiviai apsupo namą. Antano žmona prisiminė: „Jis manęs paprašė suknelės sakydamas: „Bandysiu bėgti, į moterį gal nešaus.“

Po to pro langą dar nušovė šunį ir sužeidė du kareivius. Aš prašiau: „Nešaudyk, jau viskas. Ar pasiduok, ar kaip nors.“ Jis padavė ir liepė pečiuke sudeginti dokumentus, kad nepatektų saugumiečiams. Pats dar pamaišė pelenus, pažarstė.

Tuo laiku sesuo atnešė raštelį: „Kraujeli, pasiduok, padėk ginklą. Tau bausmė bus dovanota.“ Jis paėmė raštelį iš sesers, paskaitė, šyptelėjo: „Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu.“ Man kažkur mintis: gal pasiduos, gal viskas baigsis laimingai?

Atsisuko į mane ir sako: „Nebijok, tau nieko nebus. Pasiimk Alvyduką, neskriausk jo. Aš laisvės nesulauksiu, bet žmonės sulauks.“ Su automatu užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai, kai ėjo per jį. Po to šūvis, lyg kažkas sunkaus krito ant lubų...“

Taip žuvo Antanas Kraujelis-Siaubūnas, paskutinis Aukštaitijos kovotojas už Lietuvos laisvę.

1997 m. gruodžio 22 d. Antanui Kraujeliui buvo pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. birželio 10 d. jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o 1998 m. gegužės 19 d. LR prezidento dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.