Įspėjau, kad eitų prie savo namo ir nelodytų mano šuns, nes kiti kaimynai netoleruoja šuns lojimo. Pasakiau, kad pašto dėžutėje radau laišką, kuriame priekaištaujama dėl šuns lojimo. Į jokius prašymus, įspėjimus ir gąsdinimus policijos kvietimu nereagavo.
Atvažiuodavo jau ir jų draugai su dviračiais, vėliau ir su motoroleriais, pradėjo rengti diskotekas su muzika (iš išmaniųjų telefonų), veiksmas vyko su dainomis ir šokiais, garsiais juokais.
Paaiškinus, kad eitų prie savo namo ar kur nors toliau, paaiškinus apie taisykles, draudžiančias triukšmauti viešose vietose (gatvėje), jie niekaip nereagavo ir pareiškė, kad gatvė yra valstybinė žemė ir jie turi teisę triukšmauti prie svetimo namo iki 22 valandos vakaro. Ir netgi pradėjo dar garsiau triukšmauti.
Jaučiausi psichologiškai terorizuojama. Nelaikė nervai ir namiškiams, tarėmės, ką daryti: ar kviesti policiją, ar rašyti pareiškimą kokioms nors visuomeninėms organizacijoms.
Paskutinį kartą grįžtant iš pasivaikščiojimo su savo šuneliu visas būrys mane pasitiko choru pasisveikindami: „Labas vakaras!“
Ir pakišo panosėn išmanųjį, su atvertomis taisyklėmis, kuriose parašyta, kad gyvenvietėje galima triukšmauti iki 22 val., o tuo metu buvo tik 21 val. Deja, gyvenvietėje darbo dienomis turi būti ramybė nuo 19 val.
Trūko kantrybė, ėjau kalbėtis su tėvais, tačiau negalėjau pas juos patekti. Varteliai buvo užrišti, tamsoje neatradau, kaip juos atidaryti. Kitos dienos rytą grįždama su šuneliu iš pasivaikščiojimo pastebėjau prie tų paauglių namo stovintį automobilį. Pasisekė, namuose buvo mergaičių mama. Pasisveikinau, prisistačiau ir paklausiau, kodėl savo vaikus išvaro iš namų ir kodėl jie nuo ankstyvo pavasario per visą vasarą kiekvieną dieną trinasi prie mano namo tvorų.
Motina labai nustebo ir pasakė, kad negali būti. Papasakojus, kad jau praėjo daugiau kaip 4 mėnesiai, kai jos atžalos kartu su būriu draugų kelia triukšmą ir tiesiog terorizuoja mane, pagyvenusį žmogų, kad kažkas apmėtė mano namą kiaušiniais (tai jau chuliganizmas!). Mama to visiškai nesuprato! Tačiau pažadėjo pakalbėti su dukromis.
Tikriausiai pasikalbėjo, nes nuo tos dienos vakaro atgavau ramybę. Džiaugiuosi, nors nervai ir sveikata ryškiai pablogėjo. Patys užauginome dvi dukras, nors ir pasitikėjome jomis, tačiau ir kontroliavome, rūpinomės jų užimtumu. Vieną leidome į muzikos mokyklą, kita mokėsi dailės gimnazijoje, lankė pramoginius šokius, buvo labai užimta, nes daug piešė.
Norėčiau priminti visiems tėveliams, kad aklai nepasitikėtumėte savo atžalomis, domėtumėtės jų laisvalaikiu, o švietimo įstaigoms – priminti, kad moksleivius mokytumėte ne tik matematikos , fizikos, chemijos, bet ir pagarbos žmonėms, mandagaus, kultūringo elgesio viešose vietose (nešiukšlinti, nekelti triukšmo), gerbti tėvynę Lietuvą ir jos žmones.
Taip pat reikėtų įvesti keletą teisinių pamokų, kuriose būtų supažindinami ne tik su eismo taisyklėmis, bet ir su triukšmo prevencijos taisyklėmis gyvenvietėse, namuose ir viešose vietose, nes tėveliai „kala pinigus“ ir neturi tam laiko. Šiuo atveju, šių paauglių tėvai turėtų bent padėkoti, kad nepranešėme vaikų globos tarnybai ir nesikreipėme į policiją.
***
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 488 str. nurodoma, kad šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais ar kiti triukšmą keliantys veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte ir kitose viešosiose vietose po 19 val. vakaro užtraukia baudą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
