Mokykloje daugelis iš tikrųjų jaučiasi kaip namie, bet tik ne aš. Jei sąžiningai, mokykloje retai būnu savimi, nes bijau. Buvimas savimi – baimė. Bijau klysti. Bijau būti savimi, nes daugelis manęs nepriima tokios, kokia aš esu. Bijau išsiskirti iš kitų. Bijau visko...
Visiems nusispjaut į tave ir tavo jausmus, problemas, jiems tai nesvarbu. Kad ir kaip prislėgtai beatrodytum, į tave niekas nekreips dėmesio – nei klasės draugai, nei mokytojai. O norėtųsi...
Aš labai norėčiau, kad viena tikrai faina mokytoja atkreiptų į mane dėmesį, kad mes su ja susibendrautume, bet jai tai nerūpi. Ji tiesiog manęs nepastebi, na, bent man taip atrodo. Sapnuose, mintyse aš jai išsilieju. Galų gale aš jai parašiau labai nuoširdų ir ilgą laišką, bet ji atsakė tik pora žodžių ir visiškai ne taip, kaip tikėjausi. O taip nesinori su ja skirtis dvejiems metams, nes išeina atostogų...
Kodėl man nesiseka susibendrauti su mokytojais, jei negaliu bendrauti su bendraamžiais? Kodėl mane tempia prie žmonių, kuriems aš visiškai nereikalinga?
Man kartais kyla mintis, kas būtų, jeigu aš dingčiau, ar kas pastebėtų? Tikriausiai ne, nes kiekvienas susirūpinęs tik savimi... Kam rūpi moksliukas, kuris nieko nepasakoja, nesidalina išgyvenimais, nepasitiki kitais? Niekam nerūpi. Kam aš reikalinga? Kokia prasmė būti?
Mokytojai mums turėtų būti kaip antri tėvai, bet jie netgi nesistengia jais būti. Aš labai noriu tapti mokytoja. Ne tam, kad tiesiog atsėdėčiau darbo dieną ir kuo greičiau varyčiau namo, visiškai ne tam. Mokytoja aš noriu būti, kad galėčiau padėti mokiniams, mokyti juos, būti kaip mama, kartais – kaip psichologas...
Mano manymu, aš tikrai sugebėčiau pastebėti vienišus, liūdnus vaikus, paauglius ir tiesiog pasikalbėčiau, o jiems palengvėtų (lygindama su savimi žinau).
Man be galo pasisekė, kad bendrauju su viena mokytoja, kuriai aš tapau kaip dukra, o ji man – kaip mama. Ji man padeda išgyventi depresišką nuotaiką, liūdesį. Kartais, kai neturiu su kuo pasikalbėti, pasikalbu su ja, nors ji jau pusmetį nebedirba mūsų gimnazijoje.
Mokiniams, tokiems kaip aš, labai reikalingas bendravimas mokykloje, bet aš nelabai sutariu su savo klasės draugais, tad noriu bent jau su mokytojais pasikalbėti. Ne, ne apie mokyklą ir jų dėstomas pamokas, o apie juos pačius ir jausmus. Taip norėtųsi žinoti apie mokytoją daugiau, o ne tik kad jis moko lietuvių kalbos...
Brang9s mokytojai – Jūs nuostabūs! Visus labai myliu, bet kartais atkreipkite dėmesį į mokinius kaip į savo vaikus! Jūs mums rūpite, o mes galime ir jus paguosti bei palaikyti!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
