Černobylį valęs lietuvis atskleidė, kaip buvo iš tiesų: detalės šokiruoja

Šiais metais pasirodė serialas Černobylis, kuris daugeliui žmonių padarė didžiulį įspūdį. Turiu pripažint, kad aš dar nemačiau jo. Bet nemažai žinau apie šį įvykį ir kai ką mačiau savo akimis. Drąsiai galiu tvirtint: kad ir kas būtų parodyta seriale, iš tikrųjų viskas buvo žymiai baisiau.

 Vienas iš likvidatorių papasakojo baisiausias dienų Černobylyje detales.<br> 123rf nuotr.
 Vienas iš likvidatorių papasakojo baisiausias dienų Černobylyje detales.<br> 123rf nuotr.
 Vienas iš likvidatorių papasakojo baisiausias dienų Černobylyje detales.<br> 123rf nuotr.
 Vienas iš likvidatorių papasakojo baisiausias dienų Černobylyje detales.<br> 123rf nuotr.
 Autorius parodė užterštumą po sprogimo.
 Autorius parodė užterštumą po sprogimo.
 Kaukės, ir tos nepadėjo.<br> 123rf nuotr.
 Kaukės, ir tos nepadėjo.<br> 123rf nuotr.
 Vaikams ir gyvūnams poveikis buvo dar stipresnis.<br> 123rf nuotr.
 Vaikams ir gyvūnams poveikis buvo dar stipresnis.<br> 123rf nuotr.
 Kai kurie likvidatoriai namo jau negrįždavo.<br> 123rf nuotr.
 Kai kurie likvidatoriai namo jau negrįždavo.<br> 123rf nuotr.
 Žmonės niekada negrįžo į savo namus ir mokyklas.<br> 123rf nuotr.
 Žmonės niekada negrįžo į savo namus ir mokyklas.<br> 123rf nuotr.
 Evakavę Černobylio gyventojus pastatė jiems naują miestą.<br> 123rf nuotr.
 Evakavę Černobylio gyventojus pastatė jiems naują miestą.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Konstantinas Birzul

Oct 18, 2019, 3:20 PM, atnaujinta Oct 18, 2019, 3:39 PM

Juk vienas dalykas žiūrėti ekrane, o kitas, kai viskas vyksta su tikrais žmonėmis. Ir viskas vyksta iš tikrųjų, ir taip žiauriai, kad to net neįmanoma parodyt.

Užteršė viską aplinkui

Tuometinės Tarybinės valdžios nusikaltimas prieš žmoniją buvo pasibaisėtinas. Tokio negalima pamiršt! Niekada neturi būt ištrinta iš mūsų atminties ši data: 1986 m. balandžio 26. Aš sakiau, kad nusikaltimas prieš visą žmoniją... Taip ir yra. Parodysiu Europos užterštumo žemėlapį po Černobylio katastrofos:

Va tokia buvo tarša visoje Europoje. Bet ne tik Europoje, o ir visam pasaulyje, nes sprogimo metu Černobylio atominės jėgainės išmetami teršalai tris kartus apskriejo Žemės rutulį. Tarša galėjo būti dar didesnė, jei nebūtų uždarytas reaktorius ir nuvalyta viskas aplink.

Galų gale, kaip susirūpinome, kai po daugelio metų nuo katastrofos Černobylio regione buvo kilę miškų gaisrai!

Netrukus po Černobylio avarijos buvau komandiruotėje Kijevo mokslų akademijoje. Radiacijos lygis Kijeve buvo milžiniškas. Mokslų akademijoje buvo keli ciklotronai, tai jie išjungė visus radiacijos jutiklius, nes jie nuolat skambėjo. Natūralu, kad gyventojai apie tai nieko nežinojo.

Tuos, kurie bandė sustabdyti tolesnį radiacijos plitimą, tikrai galima pavadint didvyriais.

Aš asmeniškai pažinojau keletą žmonių, kurie kasė tunelį po reaktoriumi. Nepaisant viso siaubo, vėliau sutikau vieną iš jų ir ir tas darbuotojas negalėjo patikėti, ką buvo priversti daryt žmonės, kuriuos armija priverstinai išvežė į Černobylį.

Neatitinka matavimai

Žinoma, visi per televizorių matė, kaip žmonės dirba ant reaktoriaus stogo. Iš pradžių buvo bandoma nusiųsti ten kažkokį robotą. Taigi, jis akimirksniu sugedo nuo radiacijos. Na, tai tuometinei valdžiai buvo vieni niekai – juk yra žmonės. O žmonės tada nieko nereiškė ir buvo nieko verti!

Visi matė, kad dirbantys ant reaktoriaus stogo žmonės dėvėjo dujokaukes ir chalatus su švinu, bet... Asmens spinduliuotę nulemia visų tipų radiacija.

Tais metais radiacijos kiekis, kurią gavo žmogus, buvo matuojamas vienetais – ber (biologinis ekvivalentas rentgeno). Kiekviena radiacijos spinduliavimo rūšis buvo matuojama vienetais – rentgenais. Černobylyje buvo matuojama tik gama spinduliuotė. Tačiau Černobylyje buvo taip pat ir didžiulė neutronų radiacija.

Taip! Černobylyje buvo visų rūšių radiacija, įskaitant neutronų, kurių buvo neįprastai daug. Be to, neutronų radiacijos koeficientas yra 20, o gama – tik 1. Tačiau švinas absoliučiai neapsaugo nuo neutronų. O dujokaukė neapsaugo ir nuo gama radiacijos.

Kiek dar buvo visokių siaubų!

Natūralu, aš visiškai nenorėjau, kad mane armija paimtų į patį Černobylio avarijos pragarą. Juk jie, nesuvokdami, kas vyksta, priversdavo vykti į pačias pavojingiausias vietas ir, svarbiausia, visiškai neapgalvotai.

Ankstesnėje istorijoje jau pasakojau, kaip aš stengiausi, kad man neperduotų šaukimo į komisariatą. Bet vis tiek mane išvežė tiesiai iš darbo. Tada aš neturėjau galimybės net pasiruošti.

Autobusas, kuriuo jėgos struktūros mane vežė, važiavo naktį ir riedėdavo pakeliui į Lietuvos kaimus ir miestelius, o ten surinkdavo dar žmonių, kurios kariškiai paimdavo tiesiai iš lovų.

Kai jau buvau Černobylyje sužinojau, kad vienas mano bataliono kareivis buvo paimtas tiesiai iš savo vestuvių. Ir jis galbūt niekada negrįš arba grįš sergantis ir jau visiškai kitoks.

Kokie gyvūnai ir paukščiai buvo Pripetės mieste. Leiskite man jums priminti. Kokie keisti balandžiai būdavo Pripetėje! Ant jų buvo išplitusios piktžaizdės ir jie atrodė kaip pusiau nupešti.

Vieną kartą mes pamatėm šunį, kuris tupėjo ir visas stipriai tirtėjo. Jis atrodė kaip apipintas siūlais, bet tai buvo ne siūlai, o plonytės čiurkšlelės kraujo. Jis bandė visiems pažiūrėt į akis, o jo akys išreiškė neregėtą skausmą ir sielvartą. Atrodė, kad jis kažko prašo.

Išgelbėjo mirštantį nuo darbo

Turiu pasakyti, ką dariau Černobylyje. Buvau paskirtas vadovauti batalionui, kuriame buvo atsakingiausios ir baisiausios užduotys. Žinoma, keista, kad mane paskyrė vadovauti tokiam dideliam padaliniui! Juk aš niekada neturėjau nieko bendra su armija. Tik institute buvo karinė katedra, paskui dar kelis kartus buvau privalomose mokymo stovyklose.

Na, bet taip nutiko, kad mane paskyrė bataliono vadovu... Pridursiu, ką jau pasakojau ankstesniame rašinyje.

ieną kartą atbėgo pas mane daktaras ir klausia, ką jam daryt su atėjusiu kareiviu? Kareiviui sruvo kraujas iš akių ir ausų, akys atrodė kaip tuoj sprogsiantys raudoni balionai. O temperatūra – arti keturiasdešimties.

Aš jam atsakiau: „Tai tu daktaras, o tikrai ne aš.“

Bet jis man pasakė, kad moka tik nagus nuo pirštų raut. Ir pridėjo, kad labai gerai rauna, bet daugiau nieko nemoka. Tada aš jam liepiau greičiau siųst karį į ligoninę. Bet karį labai greitai iš ligoninės grąžino. Juk kol pasiekė ligoninę, kraujavimas sustojo, o kad akys panašios į išsipūtusius raudonus balionus, tai nieko – vyras gali eit ir toliau dirbt zonoje.

Dar buvo toks kareivis, kad tik meti žvilgsnį į jį ir tau jau baisu. Jis vos vos vaikščiojo – kaip vaiduoklis. Buvo visiškai bejėgis. Aš nuolat užrašydavau jį į sąrašą tų, kurie vyksta namo – juk visiškas ligonis. Bet pulko patikra visada jį išlaipindavo iš autobuso.

O priežastis buvo tokia, kad jis vieną kartą prasižengė ir atkreipė pulko vadovybės dėmesį. Vadovybė galėjo užsimerkti prieš kadrinių karininkų prasižengimus, bet tikrai ne prieš atsargos kareivių ir karininkų.

Visiems tikrai buvo baisu žiūrėt, kaip tas kareivis akyse po truputį užgesta ir miršta! Vis tiek vieną kartą pulko kontrolė pražiopsojo ir man pavyko jį išsiųst. Aišku, buvo skandalas, bet aš tik pakėliau pečius ir sakiau: „Ką aš žinau? Jis gavo visą radiacijos dozę ir papuolė į sąrašą išvykstančių.“

Žmonių sveikata – nusispjaut

Du mano bataliono kareiviai neištvėrė, tai paėmė ir išvažiavo iš Černobylio namo. Jie buvo greitai surasti nuteisti dvejiems metams kalėjimo, atidedant bausmę, kol jie bus Černobylyje.

Taigi, šie du kareiviai ilgai įstrigo Černobylyje. Galbūt iki mirties. Jie dar liko ten, kai aš jau išvažiavau. Jiems nebuvo leista niekur vykti, net į jiems skirtą kalėjimą.

Pasakysiu, kur juos siųsdavo dirbt zonoje. Kartu su kitais mano bataliono kariais jie kirsdavo raudonąjį mišką. Kirsdavo be jokios apsaugos nuo radiacijos. Tai buvo tas pats pavojingas miškas, kurį rodė per televiziją. Rodė, kai privažiuodavo prie jo su šarvuočiais, o kareiviai tik trumpam išlįsdavo pamatuoti radiacijos.

Ne, realiame gyvenime niekas trumpam neišlįsdavo. Paprastai jie eidavo į šį pragarą be jokios apsaugos ir ten dirbo.

Žmonės neturėjo jokių dozimetrų. Aš vaikščiojau per mums skirtas darbo vietas Pripetėje ir sužinodavau iš dozimetristo, kur radiacija buvo tiesiog siaubinga. Apie tai pranešdavau kuopų ir būrių vadams, kad jie ten nesiųstų savo kareivių, jei būtų tokia galimybė. O kadriniams karininkams ir pulko vadovybei ant žmonių buvo visiškai nusispjaut.

Žuvęs medikų būrys

Praėjusiame pasakojime aš paminėjau medikų būrį, kurį galima laikyti privilegijuotu, nes jis nuolat buvo pulko štabe Pripetėje. Bet jie dar nežinojo, koks siaubas jų laukia. Taigi, jie buvo išsiųsti valyti Pripetės kanalizacijos po žeme.

Net ir šiais laikais artėdamas prie kanalizacijos šulinių su dozimetru gali matyti, kokia didžiulė radiacija sklinda. Galite įsivaizduoti, kokia tada buvo radiacija! Neturėdami jokios apsaugos vyrai nusileisdavo pro šiuos liukus ir valydavo atominio miesto požemius! Aš jums papasakosiu šiek tiek daugiau apie šią užduotį.

Med. būrys nebuvo sunkiai apkrautas darbais, nes okupacinė armija visiškai nesidomėjo žmonių sveikata. Todėl pulko vadovybė nusprendė duoti jam atskirą užduotį. Tai buvo Pripetės miesto kanalizacijos valymas.

Gydytojas–būrio vadas, apie tai sužinojo prieš kelias dienas ir visą tą laiką nuo jaudulio praleido be miego. Spinduliuotė net paviršiuje šalia liukų buvo siaubinga. Bet! Keli žmonės turėjo nusileist po žeme į šiuos šulinius.

Vakare, kai visi grįžo iš savo užduočių ir susirinko stovykloje, gydytojas–med. būrio vadas pasirodė paskutinis. Jis buvo šoke! Jis kartojo ir kartojo vardus tų kareivių, kurie nusileido i šulinius. Tai buvo geriausi kareiviai. Ne, aš ne taip pasakiau... Jie buvo žmonės, kurie stovėjo už visus.

Šie žmonės neleido, kad visas būrys būtų buvęs tiesiog įmestas į šulinius – o tai tikrai būtų įvykę. Jie patys išėjo ir stojo už visus. Žinoma, visi jie mirė. O išvaizda – baisi. Taigi, gydytojas kartojo ir kartojo jų pavardes. Jis kartojo ir kartojo, bet jo žvilgsnis buvo kažkoks... Sunku net apibūdinti, koks buvo jo žvilgsnis.

Šie žmonės, išgelbėję žemę nuo atominės katastrofos, gali vadintis ne tos armijos kareiviais, o – būtent – žmonėmis. Visus jų vardus ir pavardes istorija jau ištrynė. Liko tik jų darbai ir veiksmai! O tai niekada nebus ištrinta!

Mirtys gudriai nuslėptos

Galima pasakyti ir dar baisesnių dalykų, bet juos paliksiu kitai prisiminimų daliai. Dabar norėčiau paminėti dar vieną tos valdžios nusikaltimą.

Tarybinė vyriausybė nutarė pastatyti Slavutičiaus miestą. Šitas miestas buvo statomas visiškai ne dėl likvidacijos Černobylio avarijos padarinių. Ta vyriausybė nusprendė tęsti atominių elektrinių darbą – blokų, kurie dar nesprogo. Galite įsivaizduoti, kad sprogusioje atominėje jėgainėje ir toliau dirbo trys dar nesprogę blokai!

Miesto statybai jie pasirinko švariausią vietą, 50 km atstumu nuo Černobylio atominės elektrinės, juk radioaktyvus užterštumas išsiplėtė netolygiai. Savaime aišku, kad žodžiai „švariausia vieta“ visiškai nereiškė, kad ten radioaktyvus fonas buvo normalus. Ne, toli gražu! Bet vis tiek, šimtus kartų radioaktyvus fonas mažesnis nei zonoje. Miestas buvo pastatytas atominės elektrinės darbuotojams.

Žmonės nebebuvo siunčiami į Slavutičiaus miesto statybą jėgos struktūromis. Vykdavo civiliai gyventojai. Kas paskatino juos ten dirbti, pasakysiu tiesą – to tikrai nežinau. Nors mano didžiausiai nuostabai, mano batalione buvo kareivių, kurie paprašė nusiųsti jų charakteristikas, kad paimtų juos į Slavutičiaus statybą. Negana to, šie kareiviai labiausiai iš daugelio bijojo likvidavimo avarijos siaubų.

Taip pat galima pastebėti, kad Slavutičiaus statytojams buvo mokami didžiuliai atlyginimai ir visiems buvo žadami butai, nes jie nebuvo panašūs į likvidatorius, pririštus prie karinės prievolės. Likvidatoriams, savaime aišku, nieko nemokėjo ir nieko nežadėjo.

Toliau veikianti Černobylio jėgainė turėjo daug radioaktyviųjų išmetamųjų medžiagų, kas yra visiškai natūralu tokioje sugriautoje atominėje elektrinėje, kur buvo dar tęsiami darbai, siekiant pašalinti siaubingos avarijos padarinius. Net buvo užsidegę vieno iš veikiančių reaktorių filtrai. Ugniagesiai, kurie užgesino ši gaisrą, visi mirė nuo radiacijos. Žinoma, visa tai buvo kruopščiai paslėpta.

Černobylio atominės jėgainės darbas buvo sustabdytas 2000 m. Tuomet naujai pastatytame Slavutičiaus mieste prasidėjo bedarbystė. Černobylio atominę jėgainę planuojama visiškai uždaryti 2028 m.

Ką gauname šiandien?

Kaip gyvais likę likvidatoriai gyvena šiandien? Tie didvyriai, kurie išgelbėjo visą pasaulį nuo atominės grėsmės?

Likvidatoriai, be abejonės, buvo okupacinės valdžios aukos, nes jėgos struktūros juos priverstinai vežė į mirtinai pavojingą zoną. Bet jie buvo ne tik aukos, o ir viso pasaulio gynėjai nuo radioaktyviosios katastrofos.

Galima tvirtai sakyti, kad valstybė nėra tik paprastas bankas. Valstybė yra daug daugiau! Tik dabar kyla didelis noras valstybę tiesiog prilyginti bankui. Kitaip tariant, kiek sumokėta pinigų, tokia pensija bus ateityje. Nesvarbu, kad kovojote už savo šalies laisvę ar už jos žemės švarą. Ne, visa tai – nesvarbu!

Aš įvardinsiu, kokio dydžio pensijos dabar nustatytos Černobylio avarijos likvidatoriams. Žmonėms, kurie išgelbėjo žemę nuo branduolinės katastrofos, o taip pat politiniams kaliniams, kovojusiems už mūsų šalies laisvę:

I grupės neįgaliesiems – 124,12 euro (2,14 valstybinių pensijų bazių dydžio).

II grupės neįgaliesiems – 93,09 euro (1,605 valstybinių pensijų bazių dydžio).

III grupės neįgaliesiems – 46,55 euro (0,8025 valstybinių pensijų bazių dydžio).

Senatvės pensija – 62,06 euro (1,07 valstybinių pensijų bazių dydžio).

Dabar paprastas klausimas. Kas yra blogiau? Kai jūs kovojate ir galbūt mirštate baisia mirtimi, tačiau vis dėlto padarėte tai, kas paliks savo pėdsaką amžiams? Ar kai jūs visiškai nevertinami ir pamiršti, nepaisant jokių nuopelnų? Nes tiems didvyriams... paprasčiausiai jau nelikę jėgų kovoti.

***

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovė patvirtino vyro pateiktus skaičius ir patikslino kai kuriuos pensijų skyrimo faktus. Be to, atkreipė dėmesį, kad nors pensijos ir yra tokios, kaip nurodė autorius, tačiau jos mokamos kartu su socialinio draudimo pensijomis, kurios priklauso nuo asmens įgyto darbo stažo.

„Asmenims, kurie dalyvavo likviduojant ČAE avarijos padarinius, taip pat politiniams kaliniams, tremtiniams, asmenims, buvusiems getuose ir koncentracijos stovyklose taip pat kitiems asmenims, įvardytiems Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnyje,

išskyrus asmenis, kurie dėl dalyvavimo karo veiksmuose bei atlikimo būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje, tapo neįgalūs, skiriama 1,07 valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija (šiuo metu – 62,06 eurai). Ši pensija skiriama sukakus senatvės pensijos amžių arba jeigu jiems pripažįstamas 40 proc. ir mažesnis darbingumo lygis.

Asmenims, kurie dėl dalyvavimo likviduojant ČAE avarijos padarinius, taip pat dėl neteisėto kalinimo ar tremties, buvimo getuose ir koncentracijos stovyklose ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose, dėl dalyvavimo karo veiksmuose bei atlikimo būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje, tapo neįgalūs, skiriamos šių dydžių nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos:

– kuriems nustatytas 0-25 proc. darbingumo lygis– 124,12 euro (2,14 valstybinių pensijų bazių dydžio),

– kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis – 93,09 euro (1,605 valstybinių pensijų bazių dydžio),

– kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis – 46,55 euro (0,8025 valstybinių pensijų bazių dydžio).

Dėl asmenų, dalyvavusių likviduojant ČAE avarijos padarinius: jiems yra skiriamos ne tik valstybinės pensijos, bet ir vienkartinės kompensacijos, kurių dydis susietas su jų sveikatai padaryta žala dėl dalyvavimo likviduojant ČAE avarijos padarinius (dydis nuo 835 iki 2086 eurų). Pablogėjus sveikatai, gali būti išmokamas vienkartinės kompensacijos skirtumas.

Dėl kovotojų už Lietuvos laisvę valstybinių pensijų:

Ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai turi teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją* (232 eurai).

Neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai turi teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją* (116 eurų).

*Pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinė pensija yra nesiejama su ją gaunančio asmens sveikata (nediferencijuojama pagal darbingumo lygį).

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjams, nukentėjusiems dėl 1991 m. sausio 11-13 d. vykdytos SSRS agresijos ir po to buvusių įvykių, skiriamos šių dydžių nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos:

– kurie buvo sužaloti įvykių metu, bet dėl to netapo neįgaliaisiais – 1,07 valstybinių pensijų bazės dydžio (62,06 eurai);

– kuriems buvo nustatytas darbingumo lygis dėl vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių:

– 0-25 proc. darbingumo lygis– 496,48 euro (8,56 valstybinių pensijų bazių dydžio).

– 30-40 proc. darbingumo lygis –372,36 euro (6,42 valstybinių pensijų bazių dydžio).

– 45-55 proc. darbingumo lygis – 248,24 euro ( 4,28 valstybinių pensijų bazių dydžio).

Atkreipiame dėmesį, kad valstybinės pensijos yra papildomos išmokos iš valstybės biudžeto, jos mokamos kartu su socialinio draudimo pensijomis. Socialinio draudimo pensijų dydžiai priklauso nuo asmens įgyto pensijų socialinio draudimo stažo ir jo buvusių draudžiamųjų pajamų dydžio“, – pabrėžė atstovė.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.