15 metų buvome susituokę. Santuoka buvo daugiau negu gera. Mes nebuvom statistinė pora, kuri tada sėdėjo prie televizoriaus ir burbėjo vienas ant kito. Išnaudojome laiką atostogoms. Turėjome pramogų. Sodyba su bendrais draugais buvo įprasta, o įdomesnė veikla – atostogos užsienyje.
Draugės man baltai pavydėjo. Viena, pamenu, pasakė: „Aš galvoju, kad mano gera santuoka, nes vyras negeria ir neina į šoną. Tada pasižiūriu į tavo santuoką, kaip tau dovanoja dovanas, veža į keliones, einate į restoranus, ir pagalvoju, kad mano santuoka palyginti prastoka.“
Kai gyveni saldžiame sapne, neįvertini to saldumo. Manai, kad čia ne sapnas, o paprasta realybė, ir tiki, kad gali būti dar geriau. Per daugelį metų išblėsta ir tas džiaugsmas dėl nuostabių dalykų, viskas įsipyksta.
Vėl karštos liepsnos
Moterys niekada nepamirš pirmosios aistros. Paauglystės meilės, pirmų įskaudinimų, kurie raižė širdį, o gerasis jaudulys ir pirmi mylėjimosi kartai kaitino kraują, širdį ir vedė iš proto. Bėgo metai, tas jausmas nepasimiršo, bet pakartoti jo ilguose, brandžiuose santykiuose nebuvo įmanoma.
Pradėjau ilgėtis to jausmo pamažu, neaktyviai. Viskas prasidėjo nuo sapnų. Sapnuodavau aistringą nepažįstamąjį, sapnuodavau darbo partnerį ir kartais netgi savo vaikystės draugus. Sapnai buvo malonūs, o staiga radosi ir šansas jiems tapti tiesa.
Komandiruotėje sutiktas darbuotojas uždegė mano sapnus. Vėl patyriau tą jausmą: ryte galvoji tik apie norą pamatyti tą žmogų, bendraujant virpi noru jam patikti, atsisveikinus nesustoja mintys... Jautiesi vėl žydinti, moteriška ir išskirtinė. Kaip tas vienas žmogus būtų vienintelis tave suprantantis ir matantis kitomis akimis. Komandiruotėje pasidaviau tai liepsnai. Iliuzijai, kad galiu sužydėti iš naujo.
Gumos netempė
Grįžusi nesugebėjau paslėpti savo nepasitenkinimo vyru ir prisiminimų. Nenorėjau slėpti ir gumos ilgai netempiau.
Pasakiau vyrui, kad sutikau žmogų, su kuriuo jaučiuosi iš naujo kvėpuojanti. Aš buvau tokiame apsvaigime, kad net neverkiau ir negailėjau tų 15-os kartu praleistų metų. Beveik neliūdėjau dėl savo geriausio draugo ir gyvenimo partnerio, mane pirmyn nešė adrenalinas, hormonai... beprotystė.
Iš karto apsigyvenau su nauja aistra. Pirmus kelis mėnesius dar tvyrojo liepsnos, bet greitai jos ėmė blėsti. Mano vyras beveik nevartojo alkoholio, o šis išgerdavo. Kai praėjo audringas meilės etapas, jam nebuvo įdomu daug veiklos. Buvo susikoncentravęs į darbą, laisvalaikis – namie, o išgėręs būdavo man piktas, grubus.
Gana greitai ėmiau gailėtis savo spontaniškumo. Jaučiausi namie vis labiau vieniša, nes naujas mylimasis nebuvo supratingas, o pasikalbėti daugiau neturėjau su kuo. Mano geriausias draugas ir žmogus, su kuriuo tikrai norėjau pasikalbėti, jis ir buvo mano sutuoktinis.
Perspėjimas vyrams ir moterims
Pasikalbėjau su juo. Atvirai – tik vieną kartą. Buvau išvažiavusi pamąstyti į Nidą, o joje, suvenyrų kioske, pamačiau odinę apyrankę, kokia būtų vyrui patikusi. Mes daug vasarų jaunystėje leidome Nidoje, todėl nupirkau tą apyrankę ir parvežiau jam prisiminimui. Susitikome pasikalbėti apie skyrybas, bet kalbėjau visai apie ką kitą. Klaidą, begalinę klaidą, kurią padariau. Ano, naujo vyro jau nenorėjau matyti akyse. Visos aistros virto pelenais ir sutepė mano rankas.
Bet akys atsivėrė per vėlai. Mano vyras buvo per daug protingas, orus žmogus, jis turėjo tikrą savigarbą. Ne iš tų, kur gali pasityčioti pametusi į šoną, o po to grįžti draugystėn.
Skyrybos galiausiai įvyko. Sakysime, dvigubos. Išėjau iš naujos meilės būsto, pasirašiau popierius ir su ilgamečiu vyru. Esu viena ir tai nėra pats blogiausias dalykas. Ne buvimas vienai mane gąsdina, o liūdesys netekus savo žmogaus skaudina. Gyvendama rojuje nesupratau, ką turėjau.
Rašau šį laišką ir vyrams ir moterims. Visiems, po ilgų santykių apkvaitusiems ir pamiršusiems, kaip myli. Nemeskite į šoną savo tikrovės. Nes ji – vienintelė tikra. Nepasiduokite iliuzijai ir nesugriaukite savo ir kito, tokio jums brangaus žmogaus gyvenimo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
