Pagalvojau, kad reikia ne tik apie supermamytes, kurių „nervai nelaiko“ parašyti, bet ir apie pletkininkus. Sudėjus jų pletkus į eiles, atsiskleidžia šių kalbų absurdiškumas. Poemoje Genutė kreipiasi į Romutę ir jai aiškina, kaip gyventi. Pletkininkėms neįtinka nei daugiavaikės mamos, nei karjeristės. Svarbu tik smerkti, apkalbėti. Tokių pletkų maišų, manau, ne vienas sutikome.
Sveika, Romut,
Kaip ūkis, vyras ir vaikai?
Neišsiskyrei dar?
Ar dirbi? Ir darbo dar nepraradai?
Palauk palauk, tokie laikai...
Tai kaip, sakei tavo vaikai?
Tai ko sakyti man nenori?
Aha, matyt, kažkas yra blogai.
Tu nebijok, sakyk man,
Niekam nesakysiu.
Tai kur eini?
Kodėl eini? Kam tau to reikia?
Žiūrėk – susiraukiau labai:
Dabar tave išpeiksiu.
Ir patrepsėsiu kojele
Kaip pilkas asilėlis,
Nes žmogus aš paprastas –
Kaip plikas akmenėlis.
Kas ten skambino?
Ką sakė?
Kai taip atsakė –
Ką tu ten sakei?
Tu paklausyk, manęs, mažute,
Kai ką perki,
Aš tau patarsiu.
Palauk, palauk, nesivaipyk,
Aš juk geriau žinau,
Ko tau reikia, kas tau geriau,
Juk aš vyresnė už tave
Net mėnesiais keliais
Ir pasigirti aš galiu
Savo slidžiais keliais.
Juk aš bėdų turėjau daug.
Taip, už tave daugiau,
Todėl gyvenimo mačiau,
Kentėjau aš labiau,
Todėl čia man nesiraukyk,
Viršesnė aš juk už tave.
Tiek to, geriau sakyk,
Kaip gyveni?
Kas gero ir kas blogo?
Sakai, gerai?
Kaip tu drįsti?!
Sakyt tokius niekus iš oro?
Mat ji gerai gyvena,
Tu nesipūsk - geriau uždusk
Dėl to gerai gyventi noro.
Kaip gyvenu aš?
Kaip mes gyvenam?
Tai ačiū, paklausei,
Ko smalsauji čia dabar?
Tau rūpi tai labiausiai.
Kaip gyvenu?
Ai, kaip čia begyvensi...
Skurstu ir tiek.
Dienas stumiu...
Suprasi, kai pasensi.
Ar nematei šitos Danutės,
Na, tos, kuri yra kvaila?
Gal ją pakvieskime kavutės –
Tai bus mudviem linksma diena.
Ne, nemačiau jos pora metų,
Jei manęs šito klaust norėjai,
Tai gal pati tu ją matei
Ir mane jai tu apkalbėjai?
Susitikau vakar Birutę –
Vaje, kaip išstorėjo.
Stebėjau ją tiktai minutę,
Ir supratau, kad apnėštėjo.
Ar nematei mūsų Janytės?
Na, tos, kuri pagimdė.
Taip, penktą vaiką išperėjo,
Ir visai nesustorėjo.
Ta Janė kūda
Kaip lenta.
Tai ko gi josios tas šuva
Ant kaulų lipa, vaikus daro?
Ką tu sakai?
Ar man gaila???
Ne, negaila, tegul gyvena,
Bet klausimas mane kutena:
Kodėl jos šypsena plevena?
Tam užguitam veide...
Ai, ai, Romut, nepaistyk niekų –
Tu man neprieštarauk!!!
Tu nerasi šikšnoj sliekų.
Geriau žinau,
Ji nelaiminga.
Kai surimtėsi, tu suprasi,
O dabar – klausyk kitų.
Ką?! Ką tu sakai?
Zosia sukūdo?
Ramute, baiki,
Ar pablūdai?
Juk septyni josios vaikai
Ir diedas senas, kaip matai.
Tokiai tiktai daržus ravėti,
Dejuoti ir vyžas avėti.
Į viešumą, matai, ji lenda.
Ką?! Nedraskyki man akių,
Su jom manęs nelygink,
Nė viena jų.
Jos nekentėjo taip, kaip aš,
Nėra ir tokios nelaimingos,
Todėl už jas nuspręsti aš galiu.
Kodėl?
O gi todėl.
Tik aš kentėjau
Šitaip uoliai.
Todėl klausykite manęs.
Ir tu, Romut, klausyk manęs,
Nes aš esu vyresnė,
Ir protingesnė, nes kentėjau.
Savo noru kiaute lindėjau,
Na, ir visiems aš paklusau
Ir savo žodžio nesakiau
Taip buvo patogu.
Nereikia nieko ten galvoti
Nei už save kovoti.
Tiesa, sutikau Danutę,
Na, tą, kuri yra kvaila.
Čia vakar gėrėme kavutę,
Ji sakė: „Tu esi keista.“
Ne aš keista,
Čia tu – taip sakė...
Bet ot, kokia jinai gyvatė.
Kaip bjauriai tave apkalbėjo,
Žinoki, žodžių negailėjo. Taip.
Sakė: „Roma yr keista.“
Tikrai, aš čia nefantazuoju.
Tik Danai nieko nesakyk,
Žinok, ką aš jau sužinojau,
Tai apsi... tu išsyk.
Ta Dana turi kavalierių,
Žinok, akis geras turiu...
Todėl sekle gi būti galiu.
Ką? Ką čia skiedi?
Kada sakiau,
Kad Danos nemačiau?
Kad jos aš nemačiau trejus metus?
Kad mes tavęs neapkalbėjom?
Tu, kūma, fantazuoji,
Ir išvis
Nesiorientuoji,
Taigi sakiau, kad aš protinga, o tu, na.
Ir nedraskyk man tų akių
Kaip kuosos apvalių.
Kada aš Danos nemačiau?
Kada aš tau gi taip sakiau?
Na, nesvarbu,
Tik tu jai nieko nesakyk.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
