Draugė iš Švedijos pasmerkė mano santuoką, kai pasakiau, ką darau namuose

Šiandien galvoju, kad žmonės – labai keisti padarai. Duok mums pačią teisingiausią idėją ir mes tikrai rasime būdą ją iškreipti. Laušime tol, kol ji pavirs kažkokiu išsigimimu. Kas man sukėlė tokias mintis? Ogi gana paprastas, sakyčiau net buitinis konfliktas.

  Priežastis banali. Aš vis dar myliu savo vyrą. <br>  123rf nuotr.
  Priežastis banali. Aš vis dar myliu savo vyrą. <br>  123rf nuotr.
 Per kelias minutes išrėžė man ištisą paskaitą apie lygias vyro ir moters teises šeimoje. <br> 123rf nuotr.
 Per kelias minutes išrėžė man ištisą paskaitą apie lygias vyro ir moters teises šeimoje. <br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Airida

Nov 11, 2019, 8:08 PM, atnaujinta Nov 12, 2019, 1:07 PM

Įsiutino viena frazė

Turiu vieną seną gerą draugę. Šiaip ji – labai miela, protinga ir išsilavinusi moteris. Tačiau nuo studentavimo laikų griežtai pasisakanti už moterų teises. Jau tada pasisakymai balansuodavo ties sveiko proto riba, bet nesiginčydavau. Galvodavau: kiek žmonių, tiek nuomonių. Ir ne man spręsti, kokiomis idėjomis jie turi tikėti.

Juo labiau, kad pati idėja yra teisinga: visi žmonės gimsta lygūs ir laisvi. Tiek vyrai, tiek moterys turi gauti lygias galimybes siekti išsilavinimo, kilti karjeros laiptais ir po lygiai dalintis darbų našta.

Minėtoji draugė – ištekėjusi moteris. Gyvena Švedijoje jau penkerius metus ir, regis, yra laiminga. Prieš kelias dienas trumpam atskrido į Lietuvą ir pakvietė mane susitikti. Turėjau laisvą pusdienį ir į mūsų mylimą kavinę skridau lyg ant sparnų.

Ir štai, sėdime mes prie stalelio, prisimenam senus gerus laikus, juokiamės. Toks jausmas, lyg nebūtume nė dienos praleidę atskirai. Iki tos akimirkos, kol draugė pastebėjo, kad pradėjau žvilgčioti į laikrodį.

Savaime suprantama, ji paklausė, ar aš jau kur nors skubu. Atsakiau kaip yra: tuoj turėsiu grįžti į namus, laikas gaminti vyrui vakarienę. Staiga ji net persisuko. Tėškė tiesiai man į veidą: „Nesitikėjau, kad ištekėjusi būsi savo vyro tarnaite.“

Draugė – jau buvusi?

Žinot, suskaudo. Bandžiau kažkaip pasiaiškinti, nuleisti viską juokais, grįžti prie saugesnių temų, bet kur tau! Draugė buvo kaip reikiant užsivedusi.

Per kelias minutes išrėžė man ištisą paskaitą apie lygias vyro ir moters teises šeimoje. Moralas būtų maždaug toks: toks elgesys – tai išnaudojimas, nesileisk žeminama!

Augau mylinčioje šeimoje. Mama man įskiepijo aukštą savivertę, todėl niekad nesijaučiau nuskriausta. Ir negaliu pakęsti, kada bandoma jėga įbrukti tokį požiūrį. Klausytis paskaitos kaip pradinukei – tai jau virš visko.

Žodis po žodžio mes rimtai susipliekėm. Išėjom iš kavinės galutinai susipykusios. Aš nuvažiavau į namus, gaminti vyrui vakarienės, o draugė grįžo į viešbutį. Kol buvo Lietuvoje, kelis kartus jai skambinau. Tikrai norėjau susitaikyti. Draugė (gal reiktų sakyti buvusi?) neatsakė. Manau, jos akyse esu nepataisomai žlugusi, tirono vyro prispausta, pasiryžusi jam vergauti iki gyvenimo pabaigos.

Vyrą tiesiog myliu

Aš vis dar ginčijuosi su ja mintyse, nors prabėgo sočiai laiko. Tada draugė manęs neišgirdo. Visi mano argumentai atsimušė lyg žirniai į sieną. Įdomu, ar perskaičiusi tai, ką parašysiu dabar, ji mane suprastų?

Taip, aš kiekvieną mielą dieną skubu į namus, kad pagaminčiau vyrui vakarienę. Kartais dėl to man tenka atsisakyti mažų malonumų. Pavyzdžiui, neišgerti kavos, mėgstamoje kavinėje. Neužsukti į kirpyklą. Pabūti su seniai matyta drauge trumpiau nei pati to norėčiau.

Priežastis banali. Aš vis dar myliu savo vyrą. Kiekvieną vakarą gaminu jam maistą nieko neverčiama. Aš pati taip nusprendžiau.

Mes – du paprasti žmonės. Gyvenam kartu jau ilgokai ir rečiau sakom vienas kitam meilės žodžius nei santykių pradžioje. Juo labiau, pasakyti galima ką tik nori. Galima rėkti apie savo meilę ant kiekvieno kampo ir nieko nedaryti, kad tą įrodytum.

Mano vyras sugrįžta į namus pavargęs kaip šuva ir siaubingai alkanas. O aš tai žinau. Aš grįžtu keliomis valandomis anksčiau, todėl gaminu jam vakarienę.

Ne visada gaminu noriai ir džiaugsmingai. Po galais, esu dirbanti moteris ir tikrai ne kažkokia maniakė. Gerai pagalvojus, tikrai rasčiau kuo užsiimti be puodų ir keptuvių, bet palikti savo žmogų alkaną dėl egoizmo ar pramogos? Tai – tikrai ne man.

Santuoka – kaip taikos sutartis

Bet aš nesu vienintelė, kuri aukojasi ar kažką daro dėl šeimos. Abu turime rutininių darbų. Manau, vyras be didelio džiaugsmo kiekvieną mielą rytą sudeda indus į indaplovę, sutvarko virtuvę ir išneša šiukšles.

Šeimyninis gyvenimas susideda iš daugybės mažų, bet svarbių kompromisų. Tai – tarsi ilgalaikė taikos sutartis, kurios laikosi visi jos nariai, o ne nuolatinis kovos laukas. Negalėčiau gyventi vis bandydama išsiaiškinti, kas šeimoje svarbiausias ir kas lygesnis už kitus.

Dar vienas dalykas, kurio draugė taip ir neišgirdo. Atsakymo į klausimą, kas būtų, jei vyras tą vakarą nebūtų sulaukęs vakarienės? Nieko ypatingo. Išsivirtų koldūnų. Visada turime vieną pakuotę šaldyklyje.

Kartais man atrodo, kad pasaulis nenumaldomai kraustosi iš proto. Kas mums pasidarė, jei gaminti maistą mylimam žmogui – pažeminimas? O gal jau įprato visur įžvelgti pažeminimą. Galbūt todėl drauge bandė mane „išgelbėti“. Nors, mano supratimu, reikia gelbėti ją pačią.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.