„Kai tau patinka gėlė, tu ją nuskini. O kai tu myli, tu rūpinies, kad ji toliau augtų ir žydėtų. Taip yra sakęs Mažasis princas“, – atsakiau.
„Čia panašu į tai, kaip jei Ignas mane tampo už kasų, reiškia, jam patinku? O Jokūbas laiko už rankos, reiškia, myli?“ – šypsodamasi išpyškino.
„Panašiai taip ir yra, brangioji“, – atitariu.
Trumpam prisėdu. Mintys nuklajoja kažkur, ieškodamos tiesos ir ribos tarp „patinka“ ir „myliu“. Tarp prisirišimo ir pagarbos. Tarp „reikia“ ir „noriu“. Kokia yra meilė, kai jam sakai, kad myli iki mėnulio ir atgal? Neįvardinama? Begalinė? Tokia stipri, kad nėra nieko už ją stipresnio?
Laikai jo ranką ir pasaulis tarsi sustoja. Tarsi nebėra laiko ir erdvės, tik neapibūdinamas noras būti čia ir dabar. Rūpintis, globoti, svajoti, bučiuoti, mylėtis, apkabinti. Tiesiog būti.
O kokia yra meilė, kai paskutinį kartą atsisveikini? Žinodama, kad nebenori matyti, nebenori apkabinti. Kai nebeprisimeni, kokio saldumo buvo bučiniai ar kokio stiprumo alsavimas. Tiesiog uždarai duris ir išeini, išsinešdama dalį prisiminimų. Kur tada yra ta meilė? Kurią, rodos, neseniai norėjai šaukti visam pasauliui. Kiek to atstumo iki mėnulio beliko? Sprindis? Centimetras?
„Mama, – pribėga Martyna, – kaip sakei, gėlės nenuskini, nes myli. Rūpiniesi ir laistai. Bet ji vis tiek juk nuvysta. Tai kaip čia tada ta meilė? Nebėra?“
„Yra, – atsakau. – Jei ir toliau rūpiniesi jos šaknimis, ją persodini, dedi trąšų, palieji ir kantriai lauki – ji vėl sužydi.“
„Čia panašiai, kaip kai numiršta ir prisikelia?“ – klausia dukra.
„Ne, – sakau. – Panašiai, kaip kai užmiega, pailsi ir vėl žydi.“
„Gerai, – vėl šypsosi mergaitė. – Pasakysiu Jokūbui, kad aš jau pailsėjau ir vėl galiu mylėti.“
Šypsausi. Kokia ji visgi ypatinga, ta meilė. Ji mėgsta pailsėti, bet kai yra tikra – ji nemirtinga. Tiesiog reikia išdrįsti pasakyti, paimti už rankos ir apkabinti. Ir tu vėl atsiduri kažkur tarp žemės ir mėnulio, čia ir dabar.
Pasaulyje yra milijonai gėlių. Jei ne ta, tai kita. Viena už kitą gražesnė. Gali blaškytis ir bėgioti, skinti ir dalinti, išmesti, pamiršti. Bet ta, kuri šiandien kvepia labiausiai, juk ir yra ta, kuri gali kvepėti tau nuolat, jeigu tinkamai ją saugosi ir rūpinsiesi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
