Aš ir mano kolega su kolege esame pažįstami seniai. Dirbame grožio industrijos srityje, visi trys esame meistrai. Šį kartą likimas suvedė į vieną darbo vietą – prabangų grožio saloną sostinės centre.
Pradžia skamba įprastai, bet toliau – viskas, kaip iš filmo, kurį dabar patys aptarinėjam, nes vis dar sunku patikėti, tarsi būtume nubudę iš sapno ar sugrįžę į Žemę. Žinomai moteriai priklausančiame salone atsidūrėme po rekomendacijų iš bičiulių, todėl nekilo net mintis dar tikrinti. Vargu, ar būtume patikėję, jei būtume ir sužinoję.
Taip smulkiai pasakoju, kad jei pažinsite vietą, iškart iš tokios bėgtumėt!
Darbas ir už ribų
Pradžia nežadėjo nieko bloga: prabangi, maloni aplinka, geros priemonės, žinomi klientai. Mano bendradabis ten išdirbo ilgiausiai, aš su kolege prisijungėme prie kolektyvo vėliau. Nuo pat pradžių pastebėjau, kad savininkė ekstravagantiška, ūmaus charakterio.
Mano, kolegos ir jos santykiai greitai virto kažkuo panašiu į draugystę, laiko leidimu po darbo. Tiesiog buvo nepatogu atsakyti. Vaikščiojom į vakarėlius, nuolat kartu vakarieniavom, klausydavomės jos pasakojimų apie nenusisekusį gyvenimą, klaidas, vyrus, nelaimes, ją bandančius apgauti žmones, jos pinigus...
Pastebėjau, kad nebeturiu savo gyvenimo, nes visą laiką praleidžiu su ja ir kolega, o tarp jų atsirado ir intymūs santykiai. Bet niekaip negalėjau iš to užburto rato ištrūkti. Bėgo savaitės. Savininkė savo gyvenimą, net su intymiomis detalėmis, pradėjo aptarinėti salone.
Ji garsiai viską apie save pasakodavo, kartais net prie klientų. Vis laikėme tai jos asmeniniais bruožais. Dar po kurio laiko garsiai tapo aptarinėjami ir darbuotojai, jų ydos, tinkamumas ir netinkamumas darbui. Galiausiai du kolegos paprašė liautis šitaip siautėjus prie klientų ir dar drįso pasiteirauti dėl vėluojančio atlyginimo. Ji su dideliu trenksmu juos atleido.
Glostė, keikė ir grasino
Bandžiau to neimti į galvą, nes vis dar vakarus leidome kartu šventėse, mieste. Bet jaučiau įtampą, vengdavau pokalbių apie darbą. Bet jau tada darbe ir man kliuvo jos pykčio dozė – sulaukiau kaltinimų, esą nesistengiu, visai netinku šiam salonui, mano darbai baisūs, net gadinu įvaizdį. Protrūkis baigėsi grasinimais, kad jeigu bandysiu išeiti – ant manęs užsiundys narkomanus.
Iš mūsų trijulės likome tik mes su kolege. Savininkei taip patikęs mūsų kolega taip pat buvo išmestas kaip „nenešantis naudos“. Kolegė vis ragino mane išeiti, o aš, kaip po energetinio vampyro atakų, negalėjau blaiviai mąstyti. Vakarus tebeleidom kartu, ji atrodydavo tarsi kitas žmogus, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Į saloną pradėjo užeidinėti jos sūnus su nemalonia kompanija, nuolat neblaivus ir jie ilgai kivirčydavosi salone. Nors jos sūnus – irgi žinomas šalyje žmogus. Mano klientai pradėjo kartoti, kad nesijaučia maloniai. Ir tada išaušo lemtinga diena. Ji mane išsikvietė ir šaltai pasakė, kad tuoj pat susirinkčiau daiktus ir eičiau lauk.
Be jokių paaiškinimų. Mano kolegės jau irgi nebebuvo. Bet aš vis vien iki tos akimirkos tikėjau, kad atidaviau viską, stengiausi dėl salono nuoširdžiai. Dėl to taip skaudėjo atleidimas. Nespėjau kitą dieną net visų daiktų susirinkti, nes ji užrakino duris ir tekartojo: „Čia savininkė aš, ką noriu, tą darau.“
Viskas dėl kitų įspėjimo
Tik išėjus, į galvą plūdo mintys ir emocijos – norėjosi šaukti, verkti ir slėptis. Negalėjau paaiškinti savo emocinės būsenos, dar gyvenime toks išsunktas nesijaučiau. Bijojau kreiptis pagalbos, o ir nežinojau, kur.
Kaip pripažinti, kad man, turinčiam tiek darbo ir gyvenimo patirties, galėjo šitaip atsitikti? Po darbo ten manęs nepažino draugai, artimieji. Po metų, praleistų salone, tik per miglą atsimenu keiksmus, stresą, pastangas įtikti, baimę atsisakyti ir grasinimus.
Tik dabar pasidomėjau, kas ši turtinga moteris. Pasirodo, ji jau buvo pagarsėjusi žlugusiais verslais, ginčais su darbuotojais ir net teisėsaugą pasiekusiais kaltinimais dėl persekiojimo! Ir kur buvo mano protas? Mes trys suaugę žmonės – ar įmanoma tapti tokiomis manipuliacijos aukomis? Patikėkit, įmanoma.
Neminėsime salono pavadinimo, nes tikim, kad ne vienas ir taip supras, apie ką kalba. Nesinori įsivelti į viešus „koliojimusis“. Bet norisi apsaugoti kitus, kad nepapultų į šios moters spąstus. Ji moka manipuliuoti ir pasinaudoti patinkančiais žmonėmis kaip žaislais. Nelaukit ir greičiau iš šios ar panašios vietos bėkit. Gal panašią istoriją perskaičius anksčiau ir man būtų pavykę atsikvošėti.
Svarbiausia – kreiptis
Portalas lrytas.lt dalijasi Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) informacija ir patarimais, pakliuvusiems į panašią situaciją.
Šiais metais Darbo ginčų komisijai pateiktas 381 reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Dalis jų yra susiję su situacijomis, kai darbuotojai buvo spaudžiami išeiti iš darbo savo noru.
Susiklosčius tokiai situacijai, darbuotojai gali kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Asmuo kreiptis į Darbo ginčų komisiją gali per tris mėnesius nuo sužinojimo apie pažeistas savo teises. Dėl atleidimo iš darbo – per vieną mėnesį. Apie savo kreipimąsi į Darbo ginčų komisiją nėra prievolės informuoti darbdavio.
Svarbiausia – pateikti išsamiai situaciją apibūdinantį nustatytos formos prašymą. Komisijai taip pat pateikiami kiti dokumentai: darbo sutartys, algalapiai, kolegų liudijimai ar susirašinėjimas su darbdaviu.
Komisija pati organizuodama bylos nagrinėjimą, kreipsis į darbdavį, esant būtinumui, reikalaus atitinkamų dokumentų, o bylos nagrinėjimo metu aiškinsis visas aplinkybes.
Komisija privalo darbo ginčą išspręsti per vieną mėnesį nuo prašymo priėmimo. Jos sprendimai yra privalomi šalims ir vykdytini pagal civilinio proceso taisykles. Jei kuri nors ginčo pusė nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu, gali kreiptis į teismą, kur darbo ginčas bus nagrinėjamas iš naujo.
Į Darbo ginčų komisiją galima kreiptis ir dėl galimai patirto psichologinio smurto, ginčai sprendžiami nemokamai. Jei darbuotojams kyla klausimų dėl darbo teisių, darbo saugos, jie visuomet gali pasikonsultuoti paskambinę telefonu 85 2139772.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
