Su juo namuose augo penkios seserys ir trys broliai. Jų šeima buvo labai darbšti, gyveno taikiai ir ramiai, buvo gerbiami kaimynų bei pažįstamų. Tėvas, nors ir buvo reiklus bei griežtas, tačiau be reikalo vaikų nebausdavo. Graži, tvarkinga jų sodyba buvo kaimo puošmena.
Vokiečių okupacijos metais Vaclovas gyveno tėvų sodyboje, o vyresnieji broliai jau buvo susisukę savo lizdus. Daug mokytis Vaclovui neteko, nes aplinkybių verčiamas jis tapo ūkio darbininku ir statybininku: reikėjo keltis į vienkiemį ir vienam baigti statyti jau pradėtą namą. Tėvas tuo metu jau sunkiai sirgo. Tuo laiku miškuose siautėjo raudonieji.
Namuose jau nerado
1943 m. Smailių kaime šie banditai nužudė Voverių giminaičius – J.Voverį ir jo nepilnametį sūnų. Vaclovui nebeliko abejonių – nuo raudonųjų plėšikų reikia gintis patiems, nes vokiečiai neapgins.
Kartu su kaimynais Jonu Kazlausku, Stasiu Kukliu, Jonu Dambrausku ir kitais, Vaclovas įkūrė Bakaloriškių kaimo savisaugos būrį. Ginklų jie buvo nemažai sukaupę dar 1941 m., kuomet bėgdami rusai juos mėtė miškuose.
1944 m. pavasarį raudonieji sudegino beveik visus Bakaloriškių kaimo trobesius ir nužudė keletą žmonių. Pradžioje vyrai sutriko, tačiau pergrupavę jėgas jie davė stiprų atkirtį raudoniesiems banditams...
Šie, metę prisiplėštą turtą, spruko į Rūdninkų girią. Tačiau prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, daugelis šių galvažudžių tapo pagrindiniais okupantų talkininkais ir pirmą smūgį nukreipė į buvusius savisaugininkus. Vaclovas suprato, kad likti namuose negalima, todėl nedvejodamas pasirinko partizano kelią.
1944 m. rudenį čekistai jo jau ieškojo, bet nerado. Vaclovas tuo metu jau buvo kovotojų būryje. Jis pasirinko Žaibo slapyvardį, kuris okupantams turėjo kelti baimę. Netrukus tai pasitvirtino.
Be reikalo nerizikavo
Būrio branduolį sudarė buvę kaimynai, kurie anksčiau dalyvavo savisaugos būryje. Jie jau buvo patikrinti kovose. Tai – Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Vacys Petrauskas-Guoba, Vytautas Kuzmickas-Viesulas ir kiti. Šie drąsūs vyrai buvo ištikimi Žaibo bendražygiai iki pat mirties.
Iš jų ypač išsiskyrė artimiausi kovos draugai V.Voveris-Žaibas ir J.Kazlauskas-Šermukšnis. Šie du vadai buvo aukštos moralės vyrai. Niekas jų nematė nei girtaujančių, nei rūkančių. Stiprios valios vyrai nepasidavė šioms pagundoms. Gyventojai juos gerbė ir mylėjo.
Vytautas Mačionis, kuris tuo metu buvo paauglys (kuomet dar dirbau Medicinos fakultete, šį žmogų teko pažinti), prisimena, jog V.Voveris-Žaibas buvo ne tik narsus vadas ir karys. Jis savo būrio vyrus rūpestingai saugojo ir švelniai globojo.
Jis buvo geras strategas ir sumanus vadas. Į mūšius, kurių buvo neįmanoma laimėti, jis nesiveldavo. Jis be reikalo nerizikuodavo kovotojų gyvybėmis, todėl jam gyvam esant būrio nuostoliai buvo menki.
Kartą per ryšininką su Žaibu panoro susitikti kito krašto nepažįstami partizanai. Žaibas įtarė, kad tai gali būti Sokolovo smogikai, todėl į susitikimą nuėjo vienas.
Jis suvaidino apsidžiaugęs sutiktais „partizanais“ ir pakvietė svečius į būrį. Jo vyrai „svečių“ jau laukė. Netrukus atvykėlius ištardė. Kadangi įtarimai pasitvirtino, sokolovinnkams buvo suruoštas karo lauko teismas. Vado įžvalgumo dėka buvo išvengta didelės nelaimės, o smogikai sunaikinti.
Lietuvos likimas – tavo rankose
Informaciją apie priešų veiksmus Žaibas gaudavo įvairiais būdais. Jis dažnai apsilankydavo partizanų ryšininkės Malonės, mokytojos Monikos Golšteinienės dvare Juozapavoje. Jis čia ateidavo nusiprausti ir pakeisti drabužius. Monika buvo drąsi moteris. Ji suorganizavo Žaibo susitikimą su Daugų NKVD skyriaus viršininku vyr. leitenantu Aleksejum Petrovu, kuris simpatizavo Monikai.
A.Petrovas pradėjo bendradarbiauti su partizanais. Jis pranešdavo, kada ir kuriuos miškus baudėjai šukuos, išduodavo užverbuotus asmenis, kuriuos miško broliai likviduodavo.
V.Mačionis teigia, kad žaibiukai keršydavo už kiekvieną žuvusį partizaną. Iš pradžių už vieną partizaną jie nužudydavo net penkis stribus. Pirmomis dienomis būryje buvo 20 kovotojų, o vėliau jų skaičius sparčiai augo. Būrį jie pavadino „Geležinis Vilkas“. Šis būrys buvo pavaldus to paties pavadinimo Konstantino Barausko-Vėžio vadovaujamai „Geležinio Vilko“ grupei.
Žaibo vadovaujamų laisvės kovotojų vizitinė kortelė buvo aktyvūs veiksmai prieš okupantus, jų sąjungininkus, šnipus ir partinį aktyvą. Žaibas, nors ir nebuvo baigęs karo mokslų, puikiai vadovavo miško broliams. Jis rengė drąsius, netikėtus puolimus ne tik prieš vietinius kolaborantus, bet ir prieš MVD kariuomenę. Jo suruoštose pasalose enkavedistai ir stribai patyrė didelių nuostolių.
Kito taip efektyviai veikusio Lietuvos partizanu vado ko gero nebuvo. Jo vadovaujami laisvės kovotojai dalyvavo trisdešimtyje stambių mūšių ir daugybėje smulkesnių susirėmimų su okupantais, kurių metu buvo nukauta daugiau nei 300 kareivių, 40 karininkų ir stribų. Šis jaunas vyras, Dzūkų žemės sūnus, gyveno pagal savo tvirtą principą: „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas.“
Tokiu požiūriu galėjo vadovautis tik nepaprastai kilnios dvasios žmogus – tikras idealistas, kuris savo jaunystę paaukojo kovai su okupantais ir žuvo už Tėvynę, sulaukęs vos 27 metų.
Su mumis ir vokiečiai
1944-1945 m. sandūroje Onuškio ir Valkininkų apylinkėse buvo susitelkusios stambios partizanų pajėgos – skrajojantys būriai, kuriuose buvo apie 300 žmonių. Jie nuolat keitė vietą, kad okupantams būtų sunkiau juos užklupti. Kartu su lietuviais šiuose būriuose kovojo ir vokiečiai.
Antai nuo fronto atsilikęs Augustas-Gustav Diuker puikiai šaudė ir ilgai kovojo greta lietuvių. Kitas dalyvavo Miguičionių mūšyje, trečias tame mūšyje žuvo. Dar buvo Faustas – vokiečių karo lakūnas. Jis mūšio metu pateko į okupantų nagus ir vėliau nusižudė Lukiškėse. Buvo ir dar keli.
1945 m. žiemą į pasitarimą susirinko apie 180 laisvės kovotojų. Jie svarstė, kaip suvienyti jėgas ir kokiais būdais kovoti su okupantų kariuomene, kuri buvo už juos šimteriopai gausesnė ir geriau ginkluota. Po poros dienų partizanus užpuolė NKVD kariuomenė ir stribai. Mūšis vyko kelias valandas. Žuvo 17 enkavedistų, iš kurių du karininkai ir keli stribai. Žuvo 6 eiliniai partizanai ir du būrio vadai.
Po šių kautynių enkavedistai, keršydami miško broliams ir jų rėmėjams, Niguičionių kaime sudegino 15 sodybų, sušaudė ar gyvus sudegino 11 žmonių. Nukentėjo ir Žaibo giminaičiai. Žuvusiųjų kūnus okupantai išniekino Onuškyje. Po šių skerdynių Žaibas prisiekė atkeršyti okupantams.
Stribai puolė į paniką
Po dviejų savaičių Žaibo ir dar du kovotojų būriai surengė pasalą Daugų stribams. Jie sunaikino 9 pačius aršiausius stribus ir Kančėnų apylinkės tarybos pirmininko pavaduotoją. Šios pasalos išvakarėse jungtinė kovotojų grupė (apie 50) ruošėsi pulti Daugus.
Kad išviliotų iš ten stribus, vienai kaimo moterėlei buvo įsakyta nueiti į miestelį ir pranešti, kad 4 km nuo Daugų kaime apsistojo 10 partizanų. Gavęs šią „informaciją“ Daugų valsčiaus NKVD poskyrio viršininkas Petrovas su 22 stribais išvyko į tą kaimą. Vos pasiekus Kančėnus ir pradėjus supti namą, kuriame neva turėjo būti partizanai, Daugų stribai staiga pateko į kryžminę ugnį.
Stribai puolė į paniką. Keletas metė ginklus ir spruko į Daugus. Kiti žuvo, o treti, palikę žuvusius, bėgo kur akys mato. Buvo nukauta 12 stribų, o trys paimti į nelaisvę. Partizanams atiteko 3 šautuvai, 5 granatos ir daug šovinių. Šioje operacijoje žuvo tik vienas laisvės kovotojas – Mykolas Statkevičius.
Tuo metu liguistas Žaibo tėvas buvo suimtas ir žiauriai kankinamas, siekiant išgauti informaciją apie sūnų. Narsaus Tėvynės patrioto jiems nepavyko palaužti, todėl 1945 m. pavasarį jį nužudė Lukiškių kalėjime. O sūnus tęsė kovą.
Kovingiausias būrys – Žaibo
Vienas didžiausių mūšių įvyko 1945 m. birželį. Partizanų grupių junginys miške pateko į enkavedistų apsuptį. Su dešimteriopai gausesnėmis priešo pajėgomis jie kovėsi keletą valandų. Kareiviai partizanų stovyklą supo žiedu ir puolė stati, šaukdami „Ura!“ (rus. valio. – Red.). Partizanai atsakė stipria ugnimi, taip pat atsišaudė ir iš 12 kulkosvaidžių. Krito daug kareivių. Tai nulėmė mūšio baigtį.
Patyrę didelių nuostolių enkevedistai ėmė netvarkingai trauktis. Pasinaudoję atokvėpiu, ėmė trauktis ir kovotojai, nes jų amunicijos ištekliai išseko. Deja, dalis jų, neturėdami kovinės patirties, iškriko ir bandė gelbėtis pavieniui. Tuo pasinaudoję rusai atnaujino ataką. Tačiau organizuotai besitraukiantis partizanų būrys pralaužė apsupimo žiedą ir susitiko su į pagalbą atskubėjusiu Žaibo būriu.
Tačiau stoti į atvirą mūšį nebuvo prasmės, nes jėgos buvo labai nelygios. Jau vakare, vadovaujami Žaibo ir Daktaro, kovotojai saugiai pasitraukė į Kalesninkų, Plikonių ir Vabalų miškus. Suklaidinti enkavedistai susišaudė tarpusavyje.
Vasarą rusai vėl užklupo partizanus Varčios miške. Žuvo 10 kovotojų, o sunkiai sužeistas vadas K. Barauskas-Vėžys pateko į nelaisvę. Vėliau jis nusižudė Alytaus ligoninėje. Po jo žūties „Gelež. Vilko“ grupei pradėjo vadovauti V. Voveris-Žaibas.
1946 m. pavasarį susikūrė Dainavos apygarda, o Žaibo vadovaujama grupė tapo kovingiausiu jos vienetu. Ji vienijo 30 kovotojų.
1946 m. rudenį, turėdami tikslą įvilioti okupantus į pasalą, susirinko apie 50 miško brolių. Operacijai vadovavo Žaibas ir Rugys. Prieš tai Purvelių kaime partizanai likvidavo šnipę, o ankstų lapkričio 15 d. rytą I.Steponavičiaus žmona išskubėjo į MVD poskyrį išprovokuoti baudėjų. Po kiek laiko partizanų žvalgai pranešė, kad atvažiuoja sunkvežimis, pilnas kareivių. Staiga į sunkvežimį pasipylė kulkosvaidžių serijos.
Žuvo operacijai vadovavęs Daugų MVD poskyrio viršininkas Derkusovas, vienos kuopos vadas, dar trys karininkai, aštuoni kareiviai ir penki stribai. Šiame mūšyje žuvo ir narsus Valkininkų būrio vadas Antanas Radžius-Šturmas, o trys kovotojai buvo sužeisti. Partizanams tada atiteko nemažas ginklų arsenalas: 2 kulkosvaidžiai, 7 automatai, 8 šautuvai, 5 pistoletai ir 25 granatos.
Sudeginę sunkvežimį kovotojai nuėjo savais keliais. 1947 m. sausį Gedimino miške kovotojai nupjovė telefono stulpus. Vėliau čia jie sunaikino 2 sunkvežimius, 1 lengvąjį automobilį ir nukovė okupantų karininką.
Okupantus pasitiko ugnimi
Iš Rusijos plūstant baudėjų ordoms, o kaimuose daugėjant šnipų ir išdavikų, A.Ramanauskas-Vanagas 1948 m. rugsėjo mėn. Žaibą paskyrė vieno štabo viršininku. Keitėsi ir kovotojų taktika. Dabar ne ginklas, o žodis turėjo tapti pagrindine kovos prieš okupantus priemone.
Nors šalia Žaibo buvo idealistas patriotas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, kuris vadą labai gerbė ir mylėjo, ideologinis darbas Žaibui buvo per sunkus. Jis buvo pratęs kovoti ginklu, o ne žodžiu.
Žūtbūtinė kova tęsėsi. 1948 m. rudenį miške susirinko keliolikos kovotojų grupė, kuriai vadovavo V.Voveris-Žaibas ir P.Šilanskas-Labutis. Jie sumanė okupantus įvilioti į pasalą. Vyrai paruošė dvi galingas prieštankines minas ir pasidalijo į dvi grupes.
Penki kovotojai nuėjo į Gudakiemio mišką ir kelyje numatė sustabdyti kokią nors mašiną, važiuojančią į Onuškį. Tokiu veiksmu jie siekė išprovokuoti enkavedistų atvykimą. Kita kovotojų grupė, kuriai vadovavo Žaibas, patraukė Onuškio link. Netoli vieno kaimo jie užminavo kelią, o patys su kulkosvaidžiais įsitaisė pasaloje. Apie 10 val ryto pirmoji kovotojų grupė sulaikė Onuškio kryptimi važiavusio sunkvežimio.
Dėl maskuotės iš keleivių jie šį tą atėmė, įteikė jiems keletą antisovietinių karikatūrų ir paleido. Atvykęs į Onuškį sunkvežimio vairuotojas apie įvykį kelyje pranešė enkavedistams. Jų vadas greit surinko 18 žmonių operatyvinę grupę ir sunkvežimiu visi išskubėjo į įvykio vietą. Pavažiavusi apie 4 km mašina užvažiavo ant minų ir sprogo. Likusius gyvus okupantus kovotojai sunaikino kulkosvaidžių ir automatų ugnimi.
Jie nukovė tris leitenantus, tris seržantus ir 11 eilinių. Toje vietoje stovėjo apkerpėjęs okupantų pastatytas paminklinis akmuo. Atrodo, tik neseniai jį perkėlė į Grūto parką.
Garsus rašytojas – išdavikas
Žaibo vadovaujami kovotojai Alytuje įvykdė dar vieną drąsią operaciją. Jie įsiveržė į Alytaus ligoninę, norėdami išvaduoti sužeistą kovotoją Petrą Krisiulevičių-Tigrą. Deja, operacija nepavyko. Jos metu vos nežuvo ir Žaibas. Laimei, kulka tik suskaldė ant jo krūtinės kabėjusius žiūronus, kurie ir išgelbėjo vyro gyvybę.
Matyt, daug baimės okupantams įvarė Žaibo vadovaujami kovotojai, todėl šią grupę sekė net 7 agentai. Enkavedistai taip pat stengėsi sukiršyti partizanus tarpusavyje. Kovotojų nelaimei, į vienos apygardos štabą įsismelkė išdavikai. Okupantai, negalėdami susidoroti su V.Voveriu, griebėsi paskutinio šiaudo. Jie nutarė pasitelkti išdavikus.
1948 m. rudenį į apygardos štabą buvo priimti jauni „partizanai“ – rašytojai Kostas Kubilinskas (MGB ag. Varnas) ir Adolfas Skinkys (MGB ag. Rytas). Kubilinskas buvo „paskirtas“ mokytojauti Lynežerio kaime. Abu šie agentai savo straipsniais ir demagogija palaipsniui įgijo partizanų pasitikėjimą ir su jais gyveno bunkeryje Kalesninkų miške.
L.Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašo, jog vienos diskusijos metu Kubilinskas jam sakė nenorįs įstoti į partizanų gretas.
Po to išdavikas tęsė: „Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilsiu vis labiau. Jeigu man kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia, garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrentant.
Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį.“ Kokie gražūs žodžiai! Ar galima jais netikėti?
Išdavystė kainavo gyvybę
1949 m. pavasarį L.Baliukevičius-Dzūkas, nieko blogo neįtardamas, abu agentus paliko bunkeryje su kitu partizanu ir išvyko. Kitą dieną agentai nušovė miegantį partizaną ir išbėgo iš bunkerio. Pakeliui sustabdę roges jie nulėkė į Alytų ir išdavė kitą bunkerį, kuriame tuo metu buvo Žaibas su trimis kovos draugais. Bunkerį keliais žiedais apsupo NKVD kariuomenė.
V.Voveris-Žaibas parodė narsumo pavyzdį ir mirties akivaizdoje. Užpulti 40 sunkvežimių atvežtų kareivių gaujų ir esant beviltiškai padėčiai, kovotojai sunaikino vadavietėje buvusius dokumentus. Žaibas išsiveržė su kulkosvaidžiu ir paleido į okupantus ilgas šūvių serijas.
Padaręs didelių nuostolių priešui, narsiai kovodamas jis krito šalia palinkusios pušies. Iš anksto užminuotame bunkeryje susisprogdino V.Kazlauskas-Vanagas, P.Šilanskas-Labutis ir J.Kazlauskas-Šermukšnis.
Išdavikams už nuopelnus buvo dosniai atlyginta. Kubilinskas (Varnas) gavo 7300 rublių ir kitas paskatas. Deja, iš agentų teko jį išbraukti, nes žmogus, kuris abu išdavikus pavėžėjo į Alytų, juos identifikavo. Kubilinskas vėl galėjo mokytis universitete ir rašyti gražius eilėraščius. Tačiau po kurio laiko jis ėmė degraduoti. Vienintelė jo draugė buvo degtinė. Sutriko sveikata.
Nepaisant to, žudikas yra puikių eilėraščių vaikams autorius. Jis parašė tekstą dainai apie berniuką iš Dzūkijos laukų, kuri labai populiari ir dabar. Gal sąžinė buvo prabilusi? Vėliau jį išsiuntė gydytis į pamaskvės sanatoriją. Ten 1962 metais išdavikas ir mirė. Kaip teigiama, nuo degtinės perdozavimo.
O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 22 d. V.Voveriui-Žaibui buvo pripažintas kario savanorio statusas. Prezidentas 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu jį apdovanojo Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Taip pat jam suteiktas kapitono laipsnis (po mirties).
Buvo įvykdytas ir paskutinis Žaibo prašymas, kurį kažkada jis ištarė Elenai Akelaitytei: „Ten, kur aš žūsiu..., pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę.“ Dauguose yra ąžuolinis memorialas, skirtas kovose su okupantais kritusiems Dzūkijos partizanams, su V.Voverio-Žaibo veidu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
