Nenoriu, kad tai atrodytų kaip skundas, eilinis paverkšlenimas. Ne, noriu, kad tai būtų pabaksnojimas į smegenų vingius, proga atsižvelgti į savo kraštą ir tautą. Skatina mus Europa ir kur kas už Lietuvą europietiškesnių šalių bendruomenės kovoti už geresnį gyvenimą savo šalyje. Su pavydu žiūrim į skandinavus. Jie – su gailesčiu ir liūdesiu į mus.
Bando Lietuvoj kovoti mokytojai, ūkininkai, medikai, policininkai, ugniagesiai... Tie, be kurių gyvenimo šalyje nebūtų. Kaip be jų atrodytų diena? Juodas chaosas, mirtys, žudynės, badas... Nedramatizuoju, tik įjunkit galvas.
O ką darom, kad jie būtų čia, kad jie irgi jaustųsi kaip žmonės? Kad būtų patenkinti ir norėtų dirbti šalies vardan? Nieko. Juokiamės iš jų streikų, žalių kryžių laukuose, nekreipiam dėmesio į jų laiškus ir prašymus, nes „kažkas ten“ turi su jais susitvarkyt. Tas „kažkas“ ir esame mes.
Ką galim padaryt? Kalbėti apie juos, valdžiai baksnoti, kad tie žmonės nėra tik kažkokia žema grandis. Tai šalies pamatas – struktūra, be kurios tvarkos ir ateities nebūtų.
Susiję straipsniai
Arba apsispręskim priešingai ir užteks visko iš kitų šalių: maisto, darbininkų, mokslų. Bet ar ne savo Tėvynę saugom, ginam, mylim? Vėl tik žodžiais ir nuotraukomis. Vaidinam nustebusius dėl kalbų apie dvi Lietuvas, bet taip yra.
Atsimerkit, lietuviai. Ne kas kitas tiems žmonėms gyvenimus sunkina, o savi. Saviausi, išrinktieji. Ar galime būt laimingi, nepavydūs, kai mūsų niekam nereikia? Ne.