Stambioje Danijos transporto kompanijoje lietuvišku vilkiku pradėjau dirbti 1999 metais. Apie metus laiko buvau vienintelis lietuvis tame padalinyje. Nuo pirmųjų dienų maloniai stebino labai draugiškas, dėmesingas danų elgesys. Vadyba kantriai išaiškindavo viską iki smulkmenų, vairuotojai geranoriškai padėdavo susigaudyti darbo naujovėse. Jaučiausi kaip mielas svečias atvykęs jiems padėti.
Stebino visiškas atvirumas. Tvirtinimo diržai ir viskas, kas reikalinga darbui, buvo sudėta atvirai. Kiek reikia – pasiėmei, nebereikia – padėjai. Dušai, tualetai, pirtelė atvira – naudokis, tik nelaužyk ir nevok.
Atrodė, kad iš naujoviško lietuviško kapitalizmo pakliuvau į komunizmą, bet, deja, neilgai. Po truputį mūsų (tuo metu Lietuvos vežėjų) daugėjo, atitinkamai daugėjo ir nesusipratimų.
Viename iš padalinių šalia ofiso buvo virtuvėlė. Kava nemokama, elektrinė viryklė, mikrobanginė, indai, šaldytuvas. Šaldytuve buvo įvairių gėrimų ir vietiniai darbuotojai buvo susidėję savo priešpiečius. Tame kambarėlyje leisdavo būti ir vairuotojams. Kai vieną dieną kažkas iš naujai pradėjusių dirbti kolegų suvalgė darbuotojų priešpiečius (matyt buvo kažkur girdėjęs, kad jei ne užrakinta, tai galima imti kiek nori) danai mandagiai nutylėjo.
Maža ką, gal žmonės labai išalkę buvo, bet kai pradėjo ten virti makaronus, gerti „kibirais“ kavą, dingti indai – virtuvėlei užkabino spyną. Netrukus dėžės, kuriose buvo prikrauta pilna diržų, ištuštėjo.
Taigi, prieš mėtant akmenis į dabar Lietuvoje dirbančius trečiųjų šalių piliečius reikėtų prisiminti savo pradžią ir Padborgo aikštelėje egzistavusį „girtą kampą“. Nuo tokio aktyvaus įvairių reikmenų rekvizavimo, neužilgo „komunizmas“ žlugo. Viską kas įmanoma – užrakino, bet kažkokios ypatingos trinties su vietiniais neatsirado, nes darbo užteko visiems.
Didžiausiais srautais keliavo krautos priekabos Rytų pusėn ir niekam net minčių nekildavo, kad mes atimame vietiniams darbą ir mus reikia išvaryti. Visi vos spėjo suktis, ko nepasakysi apie paskutinius kelerius metus. Dabar darbų sumažėjo, prisidėjo daug vairuotojų iš naujai įstojusių į EU šalių, ir vietiniai vairuotojai vis dažniau į mus žiūri su nepasitenkinimu. Atvirų konfliktų dar nėra, bet įtampa jaučiasi, ir nereikės stebėtis, kai rytais rasime pradurtas padangas ar kažką panašaus.
Vien tame padalinyje, kuriame dabar dirbu, vietinių vilkikų mažai beliko, bet už tai trečiųjų šalių vilkikai vos betelpa išskirtoje teritorijoje. Nepaneigsi, kad samdyti vežėjai iš svetur ekonomiškai naudingesni, kad per mus vietiniai praranda dalį ir taip sumažėjusio darbo, bet ar mes kalti? Ar kalti paprasti darbininkai. Tegu politikai sutvarko santykius su kaimynais, daugiau pagalvoja apie paprastus žmones, o ne apie politines ambicijas ir tada vėl atsiras visiems darbo, visi bus patenkinti ir nereikės kibti vieni kitiems į gerkles.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
