Prie stalo – viskas negerai
Sunkiausia būdavo per šventes. Aš mėgstu suktis virtuvėje. Gaminimas yra mano aistra nuo jaunystės. Stengiuosi šeimą naujais patiekalais džiuginti, paruošti šventėms ką nors neragauto, įdomaus.
Anyta būtinai mus aplanko pirmąją Kalėdų dieną. Ją su jos vyru visada priimame prie pilno stalo. Bet ji turi tokį įprotį, visus kritikuoti. Tobulesnio žmogaus ir geresnės šeimininkės už anytą nėra, neieškokit.
Būdavo, atsisėda prie stalo, kerta kiek telpa, pasakytum – jai labai skanu, bet tada prasideda! Tas blogai, anas negerai. Žuvis perkepusi, salotos neskanios, vyniotiniai sausi. Pyragai per riebūs, sausainiai per mažai trapūs.
Metai po metų vyksta tas pats. Iki paskutinės akimirkos tylėdavau, bet paskui neišlaikydavau ir susipykdavom. Arba apsiverkdavau. Pasakydavau jai, ką galvoju, o kad nebūtų maža, ji dar įsižeisdavo.
Ir su vyru, ir su anyta
Būdavo skaudu. Sukdavausi virtuvėje mažiausiai savaitę, vos pavilkdavau kojas iš nuovargio ir likdavau neįvertinta. Man tas sukiojimasis malonus ir aš nesiskundžiu dėl paties darbo, bet kad ant viršaus – dar skundai!
Kiekvienos šventės būdavo sugadintos. Rodos, stengdavausi, iš kailio nerdavausi, kad visiems įtikčiau, o vėl gaudavau šlapiu skuduru per veidą.
Lyg to būtų negana, per kiekvienas Kalėdas susipykdavom su vyru. „Tu negerbi mano mamos!“ – tėkšdavo ir užsiraukdavo kokioms trims dienoms. Ne šventės, o nesibaigiantis stresas.
Gal niekas nebūtų pasikeitę, jei ne geriausia draugė. Išklausiusi mano skundą pradėjo kvatotis ir davė vieną paprastą patarimą. Ilgai galvojau ar juo pasinaudoti. Paskui prisiminiau surauktą anytos veidą ir nusprendžiau – taip ir padarysiu!
Draugės patarimas – genialus
Spjoviau į virtuvę. Laiką, kurį anksčiau leisdavau prie puodų, praleidau kirpykloje, pas manikiūro meistrę ir susitikau su draugėmis išgerti kavos, apsikeitėme dovanėlėmis.
Maistą užsakiau iš geros pažįstamos, turinčios savo kavinę. Pagamino viską, ko reikia šventėms – pradedant salotomis ir baigiant saldumynais. Beliko tik sudėti gerai išmarinuotus kepsnius į orkaitę, kitą maistą į lėkštes ir ramiai pasipuošti. Ir, žinot, suveikė!
Anyta vėl valgė su malonumu. Kaip ir kiekvienais metais. Nepaisant to, vėl rado progą prikibti. Tik man jau vienodai rodė. Maistą gaminau ne aš, tai ko jaudintis? Ko nervintis? Juo labiau, kad nesijaučiau pavargusi ir nusivariusi.
Tai buvo pirmos šventės, kada nesusipykome nei su vyru, nei su anyta. Ji net nustebo, kad aš tokia rami. Net sugebėjo išstenėti komplimentą, kad gerai atrodau. Vyras atrodė laimingas kaip niekada – viskas skanu, abi sutarėm, nieks neverkė, tai ko dar norėti?
Nusprendžiau, kad kitais metais darysiu taip pat. Pinigai pinigais, bet nervai brangiau kainuoja. Linkiu visiems gražių švenčių ir primenu – reikia mylėti visus, bet ir savęs nepamirškit!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
