Šeimą palikęs vyras vaikų neaplankė net per Kalėdas – jo pasiteisinimas pribloškė

Susitikau žmogų, kurį įsimylėjau iki ausų. Jausmai buvo abipusiai. Mes susituokėme. Po pusantrų metų susilaukėme sūnaus. Po ketverių gimė dar vienas stebuklas – mūsų dukrytė.

 Atrodo, kad žemė slysta iš po kojų. Atjungiau telefoną ir tiek.<br> 123rf nuotr.
 Atrodo, kad žemė slysta iš po kojų. Atjungiau telefoną ir tiek.<br> 123rf nuotr.
 Mūsų vaikai yra ir liks svarbiausi pasaulyje. <br> 123rf nuotr.
 Mūsų vaikai yra ir liks svarbiausi pasaulyje. <br> 123rf nuotr.
 Padariau viską, kad šios šventės vaikams būtų kiek galima ramesnės ir jaukesnės.<br> 123rf nuotr.
 Padariau viską, kad šios šventės vaikams būtų kiek galima ramesnės ir jaukesnės.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Atlaidi

Dec 22, 2019, 8:32 PM

Vaikai augo. Santykiai nusistovėjo, įsivyravo rutina ir paprastas gyvenimas. Kol kartą vyras grįžo į namus ir tiesiai šviesiai pasakė: „Atleisk, įsimylėjau kitą. Daugiau negaliu su tavimi gyventi.“

Susiimti dėl vaikų

Kam teko patirti ką nors panašaus, puikiai žino, koks tai jausmas. Atrodo, kad žemė slysta iš po kojų. Iš pradžių būna šokas, negali patikėti tuo, ką girdėjai. Skaudėti pradeda vėliau, kai galutinai suvoki, kas vyksta.

Man tikrai skaudėjo. Kelias savaites vaikščiojau apdujusi, pajuodusi. Eidavau į darbą kaip automatas, nesavom kojom grįždavau į namus. Vaikams užmigus balsu bliaudavau vonioje ar virtuvėje, susisukusi ant grindų į kamuoliuką.

Nepamenu, kiek laiko tęsėsi ta būsena, kai rodos klyki visa gerkle, o niekas šiame pasaulyje tavęs negirdi. Kada ryte vos sugebi išlipti iš lovos, nes kiekvienas judesys reikalauja nežmoniškų pastangų. Kada naktimis negali užmigti, nes mintys veja viena kitą ir galop vėl pradedi žliumbti, įsikandusi antklodės kampą.

Pagaliau man pavyko susiimti. Supratau, kad užtenka savęs gailėtis, nes ne aš viena dabar kenčiu. Lygiai taip pat skauda ir mūsų vaikams. Jiems labai baisu, jiems reikia mamos stiprybės – mamos, į kurią galėtų atsiremti.

Tik vienas noras

Sutelkiau valią, nustojau žliumbti. Rūpinausi vaikais. Su vyru stengiausi bendrauti dalykiškai. Nekėliau skandalų, neskambinėjau jo merginai. Susilaikiau nuo kaltinimų išardžius svetimą šeimą (prisiekiu, tikrai norėjosi fiziškai ją pulti ir užtampyti). Norėjau, kad mūsų šeimos drama sukeltų vaikams kiek galima mažiau skausmo. Turint omenyje aplinkybes, skyrybos praėjo ramiai.

Po visko vyras man padėkojo už kantrybę ir supratimą. Pasakė, kad vienas dalykas nepasikeis. Mūsų vaikai yra ir liks svarbiausi pasaulyje. Pasakė, kad dėl vaikų galiu jo prašyti ko tik noriu. Jie svarbiausi.

Ir aš paprašiau vieno vienintelio dalyko. Paprašiau pirmas po skyrybų Kalėdas švęsti su mumis. Kažkada tai buvo pati laukiamiausia ir mylimiausia mūsų šeimos šventė. Paprašiau neatimti iš vaikų šio džiaugsmo. Vyras prisiekė atvažiuosiąs. Likus mėnesiui iki švenčių susiskambinome, jis patikino, kad niekas nepasikeitė. Ilgai kalbėjomės apie dovanas, apie tai, kuo nudžiuginsime savo mažuosius.

Pažadėjau vaikams, kad tėtis atvažiuos ir pora dienų pabus su mumis. Jie nuoširdžiai apsidžiaugė. Kai esi mažas, taip lengva tikėti stebuklais.

Pasiteisinimas pribloškė

Prasidėjo ilgas pasiruošimas. Pasistatėme ir pasipuošėme eglutę. Vaikai nupiešė tėčiui atvirutes. Mačiau, kaip nekantriai jie laukia artėjančių Kalėdų. Jie ilgėjosi tėčio, ilgėjosi buvimo kartu.

Liko vos kelios dienos laukimo... o tada paskambino buvęs vyras ir pasakė, kad negalės atvažiuoti. Ilgai mekeno atsiprašinėdamas, kol neištvėriau ir pakeltu balsu paklausiau, kodėl. Pasiteisinimas mane pribloškė. Jo naujoji moteris susiveikė pigią kelionę į užsienį, nupirko ją nepasitarusi, o jis negali atsisakyti, todėl Kalėdas jie švęs svetur.

Net neklausiau, ko verti pažadai. Neklausiau, kur dingo meilė savo vaikams. Kur dingo priesaika jų neskaudinti labiau nei įskaudinome. Atjungiau telefoną ir tiek.

Tai buvo viena iš nedaugelio naktų, kai aš verkiau ir vėl negalėjau užmigti. Nežinojau, ką reikės pasakyti vaikams. Kaip juos įtikinti, kad nepaisant visko tėtis juos tikrai myli. Kaip jiems pasakyti tai, kuo pati nesu tikra.

Nuostabios šventės su mama

Pasakiau tiesą. Kiek galima ramiau. Širdis sruvo krauju, matant kaip gęsta vaikų akyse džiaugsmo kibirkštėlės. Ir vėl sukandau dantis.

Padariau viską, kad šios šventės vaikams būtų kiek galima ramesnės ir jaukesnės. Vakarais gėrėme kakavą su zefyriukais ir skaitėme knygeles. Pasakas, apie gėrį ir šviesą. Žiūrėjome krūvą animacinių filmukų. Kikenome iš visokių niekų ir ėjome pasivaikščioti. Pasikabinome balkone lesyklėlę.

Švenčių išvakarėse nuvažiavome pas senelius, kur visi valgėme Kūčių vakarienę. Kitą rytą visi drauge išvyniojome dovanėles. Dovanos tėčiui taip ir liko gulėti spintoje.

Nežinau, kaip mano buvusiam vyrui ir jo naujajai meilei pasisekė kelionė. Tikiuosi, jis buvo laimingas ir negalvojo, kad viskas sugrįžta bumerangu. Aš galiu daug ką atleisti, bet vaikų širdyse lieka nuoskaudos. Net jeigu jie ir užmiršta, tam tikra žala jau būna padaryta. Iš savo pusės padariau viską, kad jiems būtų gerai. Tikiuosi, vyras taip pat dar dėl jų pasistengs...

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.