Kiek kartų buvau Lietuvoje, tiek kartų nustebau, kokie nevykę yra dalis verslininkų. Gal net ateityje verta parašyti knygą „Geru verslininku būti nesunku“ ar kažkaip panašiai, nes gyvenant Olandijoje ir verslo publiką lyginant su lietuviais matau labai didžiulį skirtumą. Maždaug tokį, kaip tarp dienos ir nakties. Ir deja, ne lietuvių naudai.
Kuo skiriasi verslininkai?
Tad galvokite, brangūs Lietuvos benderiai, ką darote! Girdžiu prieštaravimus: „Juk yra ir gerų verslininkų. Kodėl ne apie juos kalbate?“ Yra, tikrai yra ir nemažai. Tačiau vienas šaukštas deguto sugeba visą statinę medaus paversti niekais.
Nereikia ilgai mąstyti, kad suprastum didžiausią skirtumą tarp nevykusio Lietuvos verslininko mentaliteto ir olando verslininko. Pastarojo požiūris: elkis su klientu taip, kad jis visada norėtų grįžti atgal ir dar kitus paskui save atsivestų. Lietuvio: kiek galima daugiau nuplėšk pinigų nuo kliento, o ką jis galvoja apie tave – nusispjaut.
Aprašysiu mano asmeniškai patirtus nemalonumus bendraujant su Lietuvos vertelgomis. Jie mane be galo nuvylė, nustebino, supykino. Prieš pradedant atsiprašau už sarkazmą, kuris ne visiems patiks. Bet kaip be jo? Taigi pradedu. Dalijuosi ištrauka iš savo knygos „Olandiško sūrio skonis“.
Ramybės čia neieškok
Šiais metais pakeliui į Kauną trims naktims sustojome Karklėje. Man čia visada patiko. Ramybės oazė. Nedaug poilsiaujančių. Žavus laukinis pajūris. Gražūs miškai. Užvažiavome čia pavalgyti lietuviškų patiekalų.
Mažas žvejo sodybos namelis iš lauko pusės atrodė labai romantiškai ir nostalgiškai. Šiaudiniu stogu apdengtame mediniame namelyje prie pat jūros savaitės viduryje tikėjomės rasti ramybę. Dvivietį kambarį buvome užsisakę iš anksto internetu.
Įėjusi vidun iš karto supratau, kad idilės čia nerasim. Nutriušęs senas vonios kambarys su dvokiančiu geležimi vandeniu, kuriuo net nedrįsome išsiplauti dantų (nieko, nusipirkome geriamojo vandens parduotuvėje).
Seni griozdiški, nutrinti baldai iš natūralios odos, ko gero, išmesti kur nors Vokietijoje ir Lietuvon atgabenti kaip liukso atributas, prastos kokybės lova su išgulėtomis pagalvėmis, apvilkta nublukusiais, bespalviais skirtingais užvalkalais.
Suabejojau, ar jie išvis skalbti; gerai, kad visada vežuosi į Lietuvą savo pagalvę. Prašvinkęs nuo kojų prakaito, nublukęs kilimėlis prie lovos papildė mūsų atostogų kambarėlio interjerą. Vis raminau save, jog kaip nors tris naktis ištversime.
Juk atvažiavome dėl jūros ir poilsio mažame pajūrio kaimelyje. Antrą vakarą sugrįžę iš pasivaikščiojimo prie jūros, supratom, kad ir vėl apsišovėm – ramybės čia neieškok. Prie pat namelio, beveik už sienos, jau griaudėjo gyvos muzikos grupė su rusiškų šlagerių repertuaru.
Vyras tiesiog įniršo
„Pakentėkim kaip nors iki vakaro, sutemus gal aprims“, – tikėjomės tuščiai. Laikrodžio rodyklė artėjo prie vienuoliktos vakaro, o vakarėlio pabaigos nesimatė. Nusprendžiau paskambinti telefono numeriu, kuriuo kreipiausi užsakydama numerį.
„Mes švenčiame mamytės jubiliejų. Iki kelintos? Tikrai iki kokios antros, o gal ilgiau. Negalite miegoti? Hmmmm... Labai gaila... Norit važiuoti į kitą viešbutį? Gerai, važiuokit...“ – pyp, pyp, pyp. Linkėjo mums „ramios“ nakties jau išjungtas telefonas.
„Mano kojos nebus daugiau Lietuvos pajūryje, – įniršęs krovėsi savo daiktus mano solidaus amžiaus vyras. – Čia ne tik kad jokių aptarnavimo pradmenų, bet dar ir didžiausias chamiškumas.“
Aš tylėjau. Juk tai aš radau šią ramią vietą pajūryje ir įkalbėjau vyrą važiuoti kartu aplankyti Lietuvos. Po ilgo naktinio pasivažinėjimo šiaip ne taip radome mažą tvankų kambarėlį Melnragėje ir apie antrą valandą nakties, ištroškę atostogų ramybės, pagaliau sudribome.
Rytojaus rytą papusryčiavę grįžome į atostogų „oazę“ Karklėje. Įpusėjus dienai, matyt, jau prasiblaivęs paskambino šeimininkas. Atsiprašęs už nesklandumus sutiko, kad už praėjusią naktį nemokėsime... Pirmyn. Laukė kelionė pas mamą į Kauną...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
